ŠOKIO TRUPĖ SINE QUA NON ART PRANCŪZIJA
ATEITIS PRIKLAUSO PROTĖVIAMS
Koncepcijos autoriai ir choreografai: Christophe Béranger ir Jonathan Pranlas-Descours
Dramaturgė: Georgina Kakoudaki
Kompozitorė: Julia Suero
Atlikėjai: Christophe Béranger, Fabio Motta, Jonathan Pranlas-Descours, Felipe Vian
Vizualinės koncepcijos autorius: Fabio Motta
Trukmė: 1 val. 10 min. | N-18
PIRKTI BILIETUS:
Rugsėjo 29 d.
Rugsėjo 30 d.
Kūrinys „Ateitis priklauso protėviams“ pristatomas kaip XXI a. kūnų paroda, performansas bei manifestas. Šioje parodoje – trys kūnai, varžomi plastiko ir betono elementų: dirbtinėmis apdailos detalėmis papuošta oda, šokis su prie kūno pririštu betonu, taip sukonstruojant titaniškas figūras, prašančias mūsų, tiek atlikėjų, tiek žiūrovų, sulėtinti tempą. Minėtasis sulėtėjimas būtinas tam, kad galėtume sugrįžti į bendrą protėvių laiką, atkurti ryšį, o taip pat – įsišaknyti čia ir dabar.
Tai žmogiškoji žinutė, primenanti, jog turime vis iš naujo pakelti savo kalnus, statyti ir atstatyti, – molinėmis milžiniškomis pėdomis, pažeidžiami, bet galingi, rytojaus statytojai, – iš naujo atrasti ryšį, parodyti vienybės jėgą, mūsų visų – vakarykščių, šiandienos ir rytojaus – žmonių stiprybę.
„Ateitis priklauso protėviams“ tyrinėja kūno scenografiją, mūsų fizinį apvalkalą kaip mobilią sceną santykyje su supančia urbanistine aplinka ir miestų augimu. Šis dialogas su betonine, neapdorota medžiaga – tarsi socialinė mūsų vakarietiškos protėvių kilmės metafora, tik toji praeitis labiau primena išnykusią kultūrą, o ne idealą, su kuriuo galėtume atkurti ryšį.
SINE QUA NON ART
JONATHANAS PRANLAS-DESCOURS’AS yra baigęs vizualiųjų menų, teatro studijas, ir tik vėliau pradėjęs mokytis šiuolaikinio šokio P.A.R.T.S. Kaip atlikėją jį ypač dažnai matome su Romeo Castellucciu, Sasha Waltz, Mathilde’a Monnier.
CHRISTOPHE’AS BÉRANGER su kūnu susijęs labiau: jis studijavo La Rošelio muzikos ir šokio konservatorijoje, o 1992 m. prisijungė prie Lotaringijos baleto, kur buvo atlikėjas, choreografas bei meninis asistentas. 2003-iaisiais už jo indėlį CCN (Centre chorégraphique national – Nacionalinis choreografijos centras) – veiklą Lotaringijos balete, įsipareigojimą kultūrinei veiklai bei šokio demokratizavimą – kūrėjui suteiktas Meno ir literatūros kavalieriaus (Chevalier des Arts et Lettres) ordino ženklelis.
La Rošelyje įkurta šokio trupė „Sine Qua Non Art“ yra tarpdisciplininė, plėtojanti hibridinę ir bendradarbiavimu paremtą kūrybą, neatsiejamą nuo kūno. Jai būdingi choreografinė abstrakcija, muzikinis komponavimas ir gyvo performanso bei vizualinių menų sąveika. Kolektyvas tapo „TANZRecherche NRW#13“, po to – „(Re)connaissance“ (2014) konkursų laimėtojais, taip pat SACD (Société des Auteurs et Compositeurs Dramatiques – Dramos autorių ir kompozitorių draugija) premijos laureatais už kūrybą sceninės muzikos srityje, o 2018 m. „New Dance Talents“ pelnė CDC Grupės prizą.
„Sine Qua Non Art“ kuria tokioms organizacijoms kaip Meco operos bei Nacionalinis Kosovo baletai, Belgrado šokių institutas, Kubos šiuolaikinio šokio trupė (darbas su ja pelnė Viljanuevos kritikų prizą už geriausią 2018 m. spektaklį). Jie kviečiami ir į nacionalinius kolektyvus, pavyzdžiui, Rumunijos nacionalinio baleto Sibiu, Nacionalinės Buenos Airių šiuolaikinio šokio trupės Argentinoje, Romos baleto Italijoje ir kt.
