Režisierius ir choreografas: Ben J. Riepe
Dramaturgai: Julia Huebner, Ben J. Riepe, Janine Blöß
Kompozitorė: Bára Gísladóttir
Muzikos režisierius: Richard Schwennicke
Garsistas: Thomas Wegner
Šviesų dailininkai: Ben J. Riepe, Fabian Grohmann
Scenografai ir kostiumų dailininkai: Ben J. Riepe, Gwen Wieczorek
Choreografijos asistentas: Victor Alfonso Zapata Cardenas
Atlikėjai: Žemutinės Saksonijos valstybinio orkestro ir „Solistenensemble Kaleidoskop“ solistai:
smuikas – Thomas Huppertz, Mari Sawada; altas – Idiko Ludwig, Yodfat Miron; violončelė – Isabelle Klemt, Michael Rauter; kontrabosas – Fatima Agüero Vacas, fleita – Siiri Niittyma, valtorna – Horst Schäfer; trombonas – Max Eisenhut, mušamieji – Tomi Emilov
Finansuoja: Vokietijos federalinis kultūros fondas „Fonds Doppelpass“
Trukmė: 70 min. | N-10
Kaip gali atrodyti (nauja) pradžia drastiškų sukrėtimų, ekologinių iššūkių bei pandemijos padarinių akivaizdoje?
B. J. Riepe’ė su dvylika vaidinančių muzikantų sprendžia socialiai opius šių dienų klausimus, kilusius atsidūrus pandemijos bei klimato krizės įtampos gniaužtuose: kas apibrėžia mūsų kultūrinę visuomenę? Kaip galėtų atrodyti nauja pradžia ir ką atsinešame iš senojo pasaulio, kad galėtume įsivaizduoti naująjį? Kokios žinios ir kokie prisiminimai – socialinio ar labai asmeninio pobūdžio – yra būtini kaip gyvasis archyvas ir kaip naujos eros pradžios pagrindas?
B. J. Riepe’ė sukuria savotišką terra incognita, kurioje atlikėjai primena paklydėlius: kas jie – arktinės ekspedicijos dalyviai, išsigelbėjusieji iš paskutiniojo laivo, o gal netikėtai atsidūrusieji vienišoje saloje pasaulio pakraštyje? Su keistai eklektiškais kostiumais muzikantai atrodo lyg palikę mums žinomą civilizaciją, tačiau, apžiūrinėdami sceną kaip nepažintą teritoriją, dalydamiesi praeities vaizdais, prisimindami eilėraščius bei kalbėdami įvairiomis gimtosiomis kalbomis arba linksmai filosofuodami apie vaistines žoleles, vištų veisimą ar stebuklingus grybus, jie atgaivina senus prisiminimus ir sukuria naują bendruomenę.
„Odė džiaugsmui“ iš L. van Beethoveno Devintosios simfonijos, tapusi šio sumanymo atspirties tašku, išlieka aktuali, nes „džiaugsmas“ scenoje sukeliamas svyruojant nuo ekstazės iki nevilties emocijų. Dešimt daugiafunkcių dėžių su kintančiu brangiu turiniu tarnauja kaip besikeičiantys scenos elementai, vieną akimirką virstantys prieglobsčiu, kitą – siena. B. Gísladóttir kompozicijoje taip pat suskamba naujos epochos pažadas: kartais su švelniais giesmių sąskambiais susipynusios crescendo bangos primena laikų virsmą, galintį atnešti tiek taiką, tiek sumaištį. Naujos pradžios galima bijoti, bet galima jos ir viltingai laukti.
„Beginn“ koncentruojasi į dvi didžiules žmonijos krizes – pandemiją bei klimato kaitą – ir buvo sukurtas patiriant šią įtampą, – aiškina B. J. Riepe’ė. – Repeticijų proceso metu prisidėjo dar vienas mūsų epochos lūžio taškas – karas Ukrainoje, dar kartą nušvietęs naujos pradžios klausimus. Žinoma, vaizdai, kuriuos matome kasdien, žiūrovams gali sukelti naujų asociacijų.“