SFUMATO (spektaklis)

Idėja ir choreografija: Rachid Ouramdane
Kūrybinis asistentas:Erell Melscoët
Atlikimas: Jean-Baptiste André, Brice Bernier, Deborah Lennie-Bisson, Mille Lundt, Ruben Sanchez, Lora Juodkaitė
Muzika: Jean-Baptiste Julien
Tekstas: Sonia Chiambretto
Video: Aldo Lee, Jacques Hoepffner
Kostiumai: La Bourette
Apšvietimas: Stéphane Graillot
Scenografija: Sylvain Giraudeau
Premjera: 2012 m. Liono Šokio bienalėje (Prancūzija)
Trukmė: 75 min.

Skausmas atsiranda iš dužusių svajonių, prarastų iliuzijų apie pažadėtąją žemę./ Kova prieš gamtą, „Paris – Normandie“ 09/11/12/

Sumanymas

Rachid Ouramdane ir spektaklis „Sfumato“ suteikia galimybę pasinerti į fantasmagorišką „klimato pabėgėlių“ liudijimų viziją. Tai žmonės, kuriems teko susidurti su jų gyvenamų teritorijų nykimu. Nauja tremtinių patirtis ir prisiminimų poezija užrašyta bendradarbiaujant su autore Sonia Chiambretto.

„Aš prisimenu savo kelionę į Vietnamą prieš kelerius metus. „Toli…“. Kaimelis, pavadintas Lai – Chau, tuoj turėjo būti palaidotas po vandeniu. Prisimenu, kad kalbindama vietinius apie Lai – Chau nuolat sulaukdavau klausimo: „Apie kurį Lai-Chau kalbate?“, mat kažkur buvo statomas identiškas miestelis tokiu pat pavadinimu su tikslu ten perkraustyti kaimiečius. Tuomet aš pagalvojau, ką reiškia matyti nykstančius daiktus, dingstančius žmones, išvykti ir būti atskirtam nuo savo mylimojo ar mylimosios.“

„Kai gamta pakelia savo bjaurią galvą, atrodo, jog viskas tampa neproporcinga. Nes viskas keičiasi ir aplinkui daug sumaišties. Kaip ir mūsų ryšys su laiku. Mes nesikeičiame taip lėtai, kaip tirpstančios ledo kepurės ar besitraukianti žemė. Tai drama, suteikianti mums visiems bendrą netekties ir praradimo jausmą“, – sako choreografas R. Ouramdane. Nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi ir kiekvienas turi rasti savą būdą vėl susiimti. „Aš manau, kad žmogus turi nepaprastą gebėjimą susidoroti su žiauriais pokyčiais ir suvokti mūsų pačių trapumą. Juk dažnai tampame nuolankūs, susidūrę su už mus galingesniais dalykais“.

Rachid Ouramdane spektaklyje „Sfumato“ daugiau svarbos teikia judesiui nei žodžiui. Jo kurtame šokyje išryškinamos kūno pastangos ir pasipriešinimas įvairiems elementams. „Sfumato“ – fiziškumo kupinas spektaklis. „Rizikinga ant scenos kurti trapų buvimą, konfrontuojantį su natūraliais elementais“. Rachid Ouramdane savo naująjį kūrinį įsivaizdavo kaip besikeičiančių scenų seką. Štai kodėl spektaklis pavadintas „Sfumato“: šis žodis nusako tam tikrą piešimo techniką, kai kontūrai šešėliuojami tol, kol išnyksta šešėlis. Tai ta pati slaptoji technika, kurią buvo įvaldęs žymusis dailininkas Leonardo Da Vinči. Migloti peizažai, lietingi orai keičia vienas kitą ne tik siekiant nukamuoti kūną, bet taip pat ir sukurti kontempliatyvią atmosferą.

 

Nuotraukų autorius – Jacques Hoepffner.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dėkojame: Handicap International, Mathilde Burille, Charlotte Giteau, Alice Kinh, Tidiani N’Diaye, Virginie Vaillant.

Spektaklyje naudojama teksto ištrauka iš Sonia Chiambretto kūrinio „La Taiga court“.

 

RACHID OURAMDANE

Įgijęs laipsnį Nacionaliniame šiuolaikinio šokio centre (Anger, Prancūzija), Rachid Ouramdane pradėjo choreografo ir šokėjo karjerą Prancūzijoje bei užsienyje ir dirbo kartu su Meg Stuart, Emmanuelle Huynh, Odile Duboc, Christian Rizzo, Hervé Robbe, Catherine Contour, Jeremy Nelson ir Alain Buffard.

1996–aisiais kartu su Julie Nioche jis įkūrė trupę pavadinimu „Fin novembre“, o vėliau – 2007-aisiais – ir savo trupę „L‘A“.

Jo spektaklių išsiskirtinumas ­– videotechnikos, skirtos tyrinėti asmenines ir vidines sferas, naudojimas. Jo darbai taip pat byloja savitą požiūrį: susitikimų unikalumas įvardijamas kaip lemiamas spektaklio veiksnys. Štai kodėl kelionės įkvepia kūrybai. Po „Discreet Deaths“ (2004), monospektaklio, pastatyto remiantis mirčių internete pavyzdžiais, Rachid Ouramdane išvyksta į rytinę Brazilijos dalį, kur kartu su dar trimis atlikėjais sukuria „Cover“ (2005). Autobiografinį monospektaklį „Far“ (2008) pastatyti paskatino choreografo kelionė į buvusią Indokiniją, kur jis ieškojo savo šeimos istorijos šaknų. Vėliau jis grįžo į Braziliją, kur pastatė spektaklį „Ordinary Witnesses“ (2009), paremtą kankinimo aukų liudijimais.

Choreografas taip pat didelę svarbą teikia bendradarbiavimui: „Superstars“ (2006) pastatytas Lyono Operos ir baleto teatrui, „Borscheviks…a true story…“ (2010) – šokėjams iš Rusijos trupės Migrazia, kuomet jis gyveno Sibire ir dirbo „Intradance“ projekte; spektaklio „Looking back“ (2011) choreografija kartu su neįgaliais šokėjais pastatyta trupei „Candoco Dance Company“ (Jungtinė Karalystė) jų 20-mečio proga.

Be meninių projektų, apjungiančių šokį ir dokumentiką, įkūręs trupę „L‘A“, Rachid Ouramdane aktyviai dalyvauja įvairiose dirbtuvėse, konferencijose bei tyrinėjimuose Prancūzijoje, Rumunijoje, Olandijoje, Brazilijoje, JAV ir kitose šalyse.

 

 

Rėmėjai: