Kafehauzas.lt / 2012 10 02 Autorius: Agnė Biliūnaitė

Antroji diena (2012.09.28) prasidėjo visai kita gaida, nei baigėsi pirmoji. Trupė A.lter Sessio (Prancūzija) patiekė spektaklį „Patvarumas“iškeldama Kauno publikos juslėms tikrą dvasinę puotą.

Scenoje lygiavertiškai dalyvavo du šokėjai – nuogas iki pusės, atletiškas, juoda kojine-kepure ant veido Jis (Gianni Joseph) ir trapi skustagalvė blankia suknele, baltai nupudruotu veiduku Ji (Yum Keiko Takayama). Išmoningos video projekcijos žavėjo netikėtais erdviniais sprendimais. Spektaklio vizualui panaudotas prancūziškas – ir jau vien dėl to romantiškai nostalgiškas – tekstas, virstantis prasminiais tapetais. Natūralūs aplinkos garsai ir kepenis atkalanti techno muzika drauge su skirtingą paros metą ir gamtos stichijas perteikiančiu apšvietimu jau anksčiau matytą elementarią „Girstučio“ rūmų sceną iš esmės perkeitė. Atsivėrė kitas – paralelinis sąlyginis pasaulis.

Nuo gyvenimo dulkių pakilusi japoniška figūrėlė šaržuotais judesiais tarsi prisukta blaškosi po bevardę erdvę ieškodama to, kas tvaru ir vengdama to, kas trupa atgal į dulkes. Prologe ant kaklo lėtai vynioti raudoni siūlai vėliau judesių labirinte išdryksta tarsi gyvenimo kraujotakos žymės. Trapiai lyg iš anapus atslinkusiai In akompanuoja tvirtas ir gyvybinės energijos kupinas Yang.

Geriu į save spektaklio estetinį ir energetinį užtaisą ir pati sau dar kartą prisimenu daoizmo – jaukiausios kinų dvasinės praktikos – principus. Tekstas, kurį apie daoizmą dar VIa.pr.m.e. parašė Lao Dzi, galėtų būti ir spektaklio „Patvarumas“ libretas: „Dao stichija – nebūties ir būties, tuštumos ir pilnatvės susitikimas, arba perėjimas, leidžiantis pajusti jo pastovumą (amžinumą) ir permainingumą. Iš čia kyla visas Dao paradoksalumas ir juokingumas, paverčiantis jo siekimą nelyg šešėlio vaikymusi: vos manaisi jį sugavęs, jis tą pačią akimirką išslysta. Štai kodėl Dao laikomas slepiančiu šviesą savyje, pasineriančiu į dulkes, šviesumu panėšėdamas į tamsumą, skambumu – tylus, akivaizdumu – nematomas. Balansuodamas tarp būties ir nebūties, jis tampa savotiška pasaulio riba – Didžiąja riba (Taiji), įdaiktinančia daiktus ir padedančia virsti jiems grynu dvasingumu, kuris leidžia susilieti su jo nebūtiškumo amžinybe.“ (vert. L.Poškaitė).

Visą straipsnį rasite: http://kafehauzas.lt/2012/10/aura22-antroji-diena-gili/