Kauno šokio teatras Aura / Teatras Manantiales / Teatras Tranvia | Lietuva / Ispanija


Teatras Tranvia susikūrė 1987 metų pabaigoje norėdami suburti profesionalią ir stabilią meno kūrėjų organizacinę struktūrą Aragono regione. Po aštuonių metų gyvavimo, dešimties pastatymų ir nesuskaičiuojamų turų skersai ir išilgai Ispanijos, kompanija nusprendė atidaryti vietą kur galima būtų rengti pasirodymus ir kurti. Taip Saragosoje gimė „Stoties teatras“. Po metų reformų ir didelių ekonominių investicijų teatras buvo atidarytas 1996 metais.

Teatras Manantiales yra kūrybinė erdvė, kurioje dirba įvairių disciplinų menininkai norėdami patenkinti tikrai šiuolaikinių projektų troškulį. Jie siekia išsaugoti kryptį, kuria teatras pradėjo savo gyvavimą 1995 metais. Ėmę jausti, kad Valencijoje meninis ir kultūrinis atsinaujinimas sustojo, 2002 metais Manantiales atidarė savo kūrybinę erdvę. Čia vyksta pasirodymai, kuriems nereikia milijonierių pinigų duodamų iš neaiškių paskatų. Teatras Manantiales turi tai, kas reikalinga kultūrinei rezistencijai.

Kauno šokio teatras AURA – seniausias ir didžiausią patirtį turintis municipalinis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, pelnęs ne tik nacionalinį, bet ir tarptautinį pripažinimą. 1980 trupę įkūrė buvusi šokėja, dabar – žinoma choreografė ir šokio pedagogė Birutė Letukaitė, iki šio vadovaujanti šiam teatrui.

Aura pristatė Lietuvos šiuolaikinį šokį daugelyje tarptautinių kultūros renginių, pasirodė 25 užsienio valstybėse, buvo 140 festivalių dalyvė; išugdė puikius šokėjus, demonstruojančius aukštą šiuolaikinio šokio atlikimo kultūrą.

Aura nuolat bendradarbiauja su užsienio choreografais ir šokio pedagogais (čia yra dirbę per 32 choreografai iš 14 užsienio valstybių); vykdo socialines-edukacines programas šokio mėgėjams ir profesionalams; kuria bendrus projektus su kitų sričių menininkais. Auros kūrybinė veikla įvertinta miesto, šalies ir tarptautiniais apdovanojimais.

„Atvirų akių panoramos“

PREMJERA (N-18)
50-60 min.

O karas dar tik prasideda
Kur yra žodžiai,
kur namai,
kur mano protėviai,
kur mano mylimieji,
kur mano draugai?

Jų nėra, vaike mano.
Viską pats turi sukurti.

Turi sukonstruoti kalbą,
joje tu gyvensi.

Tu turi pastatyti namą,
čia nebebūsi vienas.
Turi atrasti sau protėvius,
kurie tave išlaisvins tam
kad išrastum sentimentalumo mokslą,
jo dėka dar kartą pamilsi.

Bet visa tai padaryti
tau trukdys pamatinis priešiškumas
nes pabudusieji yra
vis dar miegančiųjų košmaruose.

Prapuolę vaikai
yra visiems priimtinos tvarkos našlaičiai.
Laimingieji pamestinukai,
pasaulio chaosas priklauso jiems

Spektaklio kūrėjų valia režisieriai, scenografai, muzikos kūrėjai, autoriai ir tekstų autoriai išlieka anonimais.

 

Ernesto de Martino
Atvirų akių panoramos

„Kažkas išnyksta, kažkas pasižada likti“

1929 m. ispanų poetas Federico García Lorca iškeliauja į Niujorką. Miestas karščiausiame chaoso taške, finansinės ir socialinės krizės akivaizdoje. Kol bankininkai šokinėja per dangoraižių langus, tūkstančiai darbininkų ir jų šeimų eilėse laukia norėdami gauti lėkštę karštos sriubos.

Lietuvių poetas Jonas Mekas į Niujorką atvyksta 4-to dešimtmečio pabaigoje bėgdamas nuo karo apėmusio senąjį kontinentą. Amerika tuo tarpu euforiškai švenčia pergalę kare, o auganti vidurinioji klasė ruošiasi suvartoti visą pasaulį į skutus.

Pirmasis atvykęs poetas Niujorko mieste pasiekė universaliosios poezijos aukštumas. Amerikos visuomenė paliko Lorcai neišdildomą įspūdį. Nuo pat savo atvykimo pradžios jis niekina kapitalizmą ir moderniosios visuomenės industrializaciją, ypač kuomet šie procesai paliečia rasines mažumas.

Jonui Mekui atvykus į Niujorką ir pradėjus savo žymiuosius dienoraščius „Walden“, kuriuose atvirai garbinamas Šiaurės Amerikos rašytojas H. D. Thoreu, pasitraukęs į Masačiusetso miškus dviems metams tam, kad atrastų gamtos gėrį, pažintų pamatinius žmogaus poreikius ir vienumoje dar kartą pažintų save.

Vaikščiojimas miesto parkuose Mekui tampa efemerišku grįžimu į gamtą, kurią ankstyvaisiais savo gyvenimo metais jis pažino Lietuvoje. Jo filmuose rodomos gamtinės aplinkos, pastebimas lyrinis jautrumas ir nostalgija nukreipta į praeitį.

Abiejų kūrėjų pasaulyje atsiranda gamtos ir civilizacijos dichotomija. Lorka patyrė kapitalizmo nuosmukio laikotarpį, kuomet sistema spjaudydavosi savo gyventojais per langus į Kvynso upę. Mekas išgyveno sistemos atgimimą, čia vartotojiška sistema taškėsi savo gyventojais visose pasaulio jūrose.

Pasirodyme analizuojamos skirtingos Ispanijos ir Lietuvos situacijos. Dviejų Niujorke apsistojusių menininkų gyvenimo istorijos ir jų kūryba tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis, nagrinėjama globali pasaulio situacija ir pasipriešinimo formos gresiančiam kibernetiniam kapitalizmui.

Atgal