2010-09-27 |  Trečia TMŠF diena

Miglė Bareikytė | Ore.lt

Trečia diena

Trečioji diena praleista Tarptautiniame modernaus šokio festivalyje supažindino su dviem visiškai skirtingais pasirodymais, tačiau po paskutiniojo grįžau nustebinta ir susidomėjusi. Šį penktadienį buvo parodyti du trupės iš Brazilijos "Eksperimentinė šokio trupė" pasirodymai ("Formos" ir "Dominiq") bei A. lter S.essio iš Prancūzijos - "Netektys"/"Sluoksniai."

Su nevyriausybinės organizacijos "Edisca", kuri šiaip jau suteikia galymybę vaikams iš lūšnynų rajonų Brazilijoje nukreipti savo energiją į meninę veiklą - šokį, parama ir šokėjo Paulo Lima užsidegimu 2005 m. buvo įkurta "Eksperimentinė šokio trupė". Po pirmosios dalies pavadinimu "Formos", nealpau iš pasibjaurėjimo. Nors pasirodymas buvo saldus (santykių problemos sprendžiamos bešvaistant savo kūną po sceną ir vienas į kitą, nepamirštant būtino elemento - apnuoginti savo kūną būtina!), pažiūrėti iki pabaigos nebuvo sudėtinga. Visgi daugelis žiūrovų nesuprato, ką festivalyje veikia ši trijulė. Po antrosios pasirodymo dalies susimąsčiau ir aš. Nors jo metu šokėjai galingai mėtė vienas kito kūnus į erdvę, energija dalinosi dažniausiai tik tarpusavyje. Žvakės ant scenos, Depeche mode muzika, vaikščiojimas pirmyn atgal aplink minėtas žvakes ir aprašomajame tekste apie pasirodymą tūnanti mintis, jog žmogus - būtybė bene transcendentinė, kuriai norisi užduoti klausimus apie savo būtį. Ir kas iš to? Dėl prastos šokio technikos ir neištreniruotų šokėjų kūnų pakraupę šokio profesionalai bei aukštų materijų žvakių šviesoje ieškoti nepanorę žiūrovai susigniūžę sėdėjo kėdėse ir laukė šokio pabaigos.

"Netektys"/"Sluoksniai" buvo įdomiausia, kas įvyko šių metų šokio festivalyje.
Fabrice Planquette, A. lter S.essio kūrybos direktorius, kompozitorius, garso dizaineris, programuotojas, choreografė Yoko Higashino bei grupė, atsakinga už dizainą, prodiusavimą, kostiumus ir t.t. sukūrė modernų performansą, kuriame buvo puikiai atskleistos visos kūrybinės technikos (muzika, šokis, video). Žiūrovams kvapą užgniaužė ši, lyg ir neypatinga, bet galingai ir profesionaliai sukurta sintezė. Įvykus traumai, viską praradus, atsiduriama niekieno žemėje. Tuomet tenka kurti save iš naujo. O žiūrovams - iš įvairių žvilgsnio taškų stebėti šį procesą.

Šokėja pradėjo judėti baltoje kvadrato formos scenoje, kurioje ją valdė vizualizacijos: raižė jos kūną, pylė ant jo kraują, keitė grindinio struktūrą. Laikui bėgant šokėja sugebėjo suvaldyti šį procesą, ir delnais "ijungdavo" vaizdus, sukurdavo norimą aplinką. Šiuos procesus apipavidalino galinga elektroninė muzika, kurios kapoti idm garsai pereidavo į ambient ar minimal garsus, kartais - į klausymo ribas išbandantį triukšmą. Nuostabūs YUM judesiai apramino normalų žiūrovų kvėpavimą beveik valandai. Ji judėjo kaip robotas, kartais panirdama į vizualizacijas ir pavirsdama viena iš jų. Šokėjai užsivilkus raudoną suknelę, iš roboto pavirtus žavinga moterimi, atrodė, kad mes visi paskęsime Davido Lynčo fantazijoje, ir pasirodymas mus nuves į dar neišbandytą patirtį...Mes plojome atsistoję, buvo nuostabu.

Antroji festivalio diena buvo ganėtinai intensyvi - teko pamatyti tris pasirodymus.

Pirmieji du - "Laisvės fantomas" bei "Už regos lauko" vyko Kauno valstybiniame dramos teatre, trečiasis - "Laukimas" - "Verslo lyderių centre". Nors "Kauno dramos teatras" skamba neblogai, pasirodymai vyko penktojoje salėje, į kurią patekti buvo įmanoma tik krovininiu liftu. Man tai pasirodė ganėtinai įdomu, nors galimybė įeiti ir išeiti tik pro vienas duris gali būti ne tik smagi, bet ir bauginanti.

Pirmieji ant scenos užlipo Karel Vanek, Lina Puodžiukaitė bei Olaf Reinecke. Karel Vanek iš Čekijos jau yra šokęs "Auros" rengiamuose šokio festivaliuose, ir šįkart pristatė projektą "Laisvės fantomas".

"Laisvės fantome" kalbėta apie laikui bėgant išliekančią bei išnykstančią galimybę būti laisvam, atminties rolę skatinant ar slopinant simbolinius praeities prisiminimus. Man atrodė, jog pasirodymas pastatytas nepamirštant psichoanalizės teorijų, pasipiktinus ar patyrus, kad žmonių mąstymu visgi galima manipuliuoti, o laisvės sąvoka yra itin reliatyvi: "O gal laisvė yra tik Fantomas?", kaip sakoma tekste apie pasirodymą. Šiaip ar taip, trupė judėjo daug, derino įvairius šokio, teatro elementus intensyviai skambant Alva Noto, Ryuji Ikeda bei Taylor Deupree muzikai. Nebuvo pamiršti ir "netikėti" intarpai kaip kavos išgėrimas pasirodymo metu, Britney Spears "You Wanna Piece of Me", idm'iškas šokis pagal Alva Noto, twitter bei iphone paminėjimas - visi simboliai, apibūdinantis šiandienos kultūrą. Visgi nuolatinis populiariausios simbolikos minėjimas paliko ganėtinai paprasto sprendimo įspūdį - kiek galima apie tą patį taip pat?

Šokio teatrą "Zawirowania" iš Lenkijos prieš 6 metus įkūrė baleto šokėjai bei nepriklausomi menininkai. "Už regos lauko" - 35 minutes trunkantis keturių asmenų, vyrų ir moterų, šokis tamsioje scenoje. Buvo bandoma žaisti emocijomis, judesiu atsleisti vyrų-moterų santykių trapumą, asmenybių individualumą bei ryšius su kitais. Tad žvelgėme į gražius nebejaunų baleto šokėjų kūnus, jų sąjungą bendroje scenoje, įvairius techniškai sudėtingus, gražius judesius. Visą pasirodymą vėlgi apgaubė Alva Noto ir Julien Neto muzika. Pasirodymas nesukrėtė, bet patiko.

Jei jau pranešimuose spaudai rašoma, jog pasirodantis menininkas mėgsta kalbėti apie save, lauk radikalaus egocentriko. "Laukimas" - tai vieno žmogaus (Mikolaj Mikolajczyk) performansas. Mikolajus pasirodė nuogas, susikaupęs pusvalandį šoko pagrindinius baleto pamokos žingsnelius, po to - nusiskuto galvą (kaip radikalu!), desperatiškai įdainavo The Knife dainą "Rock classics", pakvietė žmogų iš salės ir pasodino ant kėdės, ir galiausiai - parodė vizualizaciją, kurioje - į spektaklį besirenkančių žiūrovų veidai. Tai - pasirodymas apie baleto šokėją, kurio gyvenime įvykus traumai, prasideda perversmas. Jis nori šokti, jam sunku, jam reikia publikos. Performansas nesukėlė įtampos, atliekami veiksmai atrodė dirbtini, tokia gilaus menininkų-hipsterių vidinio pasaulio išraiška, kurią atlikti būtų galima vienoje iš tūkstančio Berlyno galerijų. Taip, buvo pateikta aiški idėja - intymiai bei atvirai, tačiau ilgiau apie ją mąstyti nesinorėjo.

Pirma diena

20-asis tarptautinis modernaus šokio festivalis (TMŠF) šiandien atkeliavo į Kauną. Iki sekmadienio mieste matysime daug pasirodymų, o šiandien, Kauno paveikslų galerijoje, įvyko dvi premjeros - "Lietaus reminescencijos" ir "Išplautas dangus". Pasirodymų režiesierė, choreografė - Birutė Letukaitė, kompozitorius - Gintaras Samsonas, šokėjai - iš "Auros" šokio teatro.

18 valandą galerijos viduje jau laukė būrys žiūrovų. Paklausėme festivalio organizatorių bei remėjų trumpų kalbų. Nežinau - galbūt aš senstu, bet jas girdėti man buvo nuoširdžiai malonu. Nepajutau ir negalvojau, jog štai ir vėl, išreklamuotas renginys, kuriame save paviešins tam tikros firmos, o snobiški, tik savo unikalumu susirūpinę organizatoriai pasidžiaugs pateikę dar vieną skanų produktą. Čia pajutau, jog žmonės daro tai, kuo nuoširdžiai žavisi. Jų veiksmas - kūryba, neapsiribojanti blankiomis idėjų formomis, tai didelis darbas, norint savo idėjas realizuoti bei pristatyti miestui. Mano nuomone, organizatorių atsidavimas daro šį festivalį dar įdomesnį.

Nors pirmasis atidarymo spektaklis vyko Vilniuje ("Atvirų akių panoramos"), jame pabūti neteko. Kauno paveikslų galerijoje įvykęs atidarymas parodė įdomų festivalio veidą, kartu atskleidė problemą, jog daugiau miesto erdvių, skirtų teatrui, nepakenktų. Kaip iš galerijos, kurios salės forma - su daugybe užkaborių, padaryti teatro sceną? Norėdami pamatyti didžiąją dalį judesių, žiūrovai turėjo stiebtis arba stovėti.

O judesiai buvo veržlūs bei gyvybingi. Pasirodymas buvo seksualus, pamatėme daug nuostabių šokėjų kūnų, tačiau kartu jie atsinešė vaidybą, išsakė emocijas ir neretai aš ne tik žiūrėjau į spektaklį, aš jį pajutau. "Lietaus reminescencijos" - tai "Auros" šokio teatro pasirodymas, į kurį trumpam pašokinėti įsitraukė ir dirigentas Donatas Katkus, pasirodymo metu dirigavęs Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui. Nors šis ir antrasis pasirodymas, "Išplautas dangus", programoje pavadinti kaip du spektakliai, man, kaip žiūrovei, skirtumo nesijautė. Judesiai ir muzika kito, kaip ir nuotaikos, tačiau pasirodymas (-ai) išlaikė vientisumo pojūtį, o pertraukos nebuvo.

"Lietaus reminescencijos" pavadintas koliažu, kuris pradedamas lietaus motyvu. Šis motyvas parodomas, aišku, judesio kalba, tad scenoje nei lyja, nei pateikiama aiški lietaus simbolika...galiausiai, ką gali reikšti lietus? Laikui bėgant, šokėjai atskleidžia įvairias savo kūno galimybes. Kaip pabiri lapai kinta šokio formos - judama pavieniui, grupėmis; ant scenos iššokama bei išgyvenama lyg ir neviltis, išdavystė, vienišumas, supratimas, sužlugimas, atsigavimas - tačiau šokis, kaip ir gyvenimas, kinta ir nestovi vietoje. Tad žiūrovui belieka savanoriškai įsijungti į judesį, nesusitapatinti ir plaukti pasroviui, kiekviename judesyje įžiūrėti naujas emocijas ar būsenas, patirti kažką naujo ar galvoti apie seną. Ir šiandienos pasirodymai tai pasiūlė.

Fotoreportažą rasite čia.

Atgal