Odeta Bormaitė | Savas.lt

Jau dvidešimtą kartą Vilniuje ir Kaune šokio bei judesio menui neabejingus žmones džiugino kasmetinis modernaus šokio festivalis, kurio spektaklių maratonas truko šešias dienas. Festivalį Kaune pradėjo „šeimininkai“ (Kauno šokio teatras „Aura“) kartu su  Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, tai buvo savotiška užuomina, jog jubiliejinio festivalio metu netrūks gyvumo bei veiksmo „čia ir dabar“. 20-ojo festivalio programoje – net 12 skirtingų pasirodymų iš Lietuvos, Lenkijos, Šveicarijos, Vokietijos, Prancūzijos bei Japonijos. Šiemet festivalyje (o galbūt tai darosi būdinga ir visam šiuolaikiniui šokiui, teatrui) pastebėjau įdomią tendenciją, jog atlikėjai meta nuo savęs rūbus sparčiau, nei medžiai lapus – kasmet šiuolaikinis teatras vis novatoriškesnis, vis konceptualesnis. Nuogumas, dar pernai visus šokiravęs ar bent jau stebinęs, dabar tapo norma, o ištikimam lankytojui netgi savotiška banalia rutina. Kad ir kaip ten bebūtų, nuogumas nuogumui nelygu – jame vis dar išlieka šiek tiek idėjos bei estetikos, tačiau viskas priklauso nuo pateikimo.

Vienas įsimintiniausių festivalio pasirodymų, vertų nuoširdaus BRAVO – Alias / Guilherme Botelho  trupės (Šveicarija) premjera „Šoninis lietus“. Tai šešiasdešimt minučių trukęs fizinių šokėjo galimybių išbandymas. Šokis savotiškai primena lengvaatlečių varžybas, kuriose 14 atlikėjų  (fizinio) šokio žingsneliu skuba viena linkme, niekad nepakeisdami krypties – pirmyn – visi skuba, atrodo, nepastebėdami, tačiau jausdami, visi skuba gyventi. Vidury spektaklio toks ritmingas judėjimas truputį sukelia monotonišką nuotaiką, tačiau šokėjų technika ir kinematografinis vaizdas atperka viską! Netgi pabaigoje, scenoje švystelėjus jau ganėtinai įgrisusiui nuogumui, į  tuos kūnus pažvelgi iš kitos perspektyvos – tamsoje tiesiog šmėžuoja nuogos Venerų ir Apolonų skulptūros, keldamos estetinį pasigerėjimą. Spektaklyje galima įžvelgti begalę koncepcijų, bet dabar palikime jas užkulisiuose – svarbiausia, jog išsipildė Guilherme Botelho užmojis: „kurti žmonėms, kurie išėję iš spektaklio galiausiai nepasakytų – nieko nesupratau.“ Kiekvienas išėjo, manau, supratęs kažką savito ir individualiai tą interpretavęs.

Priešpaskutinį festivalio vakarą nustebino lietuvių ir ispanų bendras darbas „Atvirų akių panoramos“, iš kurio tikėjausi ir nieko, ir daug, tačiau iš spektaklio išėjau pilnais delnais ir pilna galva. Spektaklis (o gal būtų tiksliau sakyti perfomansas?) vyko Kauno „Lituanikos“ gamyklos patalpose. Čia sintezavosi šokis, muzika, poezija, video projekcijos, politika, jausmai. Žavi koncepcija „menas menui“, tačiau šis pasirodymas mums primena, jog menas visgi socialiai paveikus, ir net labai. Kur veda kapitalizmas, rasizmas, -izmas, -izmas..? Į susvetimėjimą, į suvienodėjimą. Anonimais tapę spektaklio atlikėjai bei režisierius (režisieriai) subtiliai nuogo ar aklinai uždengto kūno pagalba skatina neišlikti beveidžiais gyvuliais. Griausmingi aplodismentai po pasirodymo parodė, jog mąstančių dar liko. Tikėkimės! J

Festivalio organizatorė B. Letukaitė žadėjo, jog kitąmet festivalis grįš dar labiau atsinaujinęs, dar labiau šiuolaikiškas ir su nauju pavadinimu, kadangi „modernaus šokio“ rėmai jau seniai per ankšti tam, kas vyksta mūsų padangėje.

Atgal