Audronė Meškauskaitė | Nemunas

B. Letukaitė atsisveikindama vėl perdavė šokėjų linkėjimus ir padėkas puikiai Kauno publikai, kuri kiekvienais metais vis taip pat atkakliai mokosi šokio, tyrinėja jo besiplečiančias erdves ir kintančias taisykles. Tai, kad mažoje ir nepatogioje mūsų miesto salėje šoka meistrai – daugybės darbščių žmonių nuopelnas. Tikėkimės, kad jiems visiems galėsime paspausti rankas kitų metų festivalio jubiliejaus proga. Net sunku įsivaizduoti, kas tam galėtų sutrukdyti“, – taip mes su festivaliu atsisveikinome pernai. Ir, žinoma, nenutiko nieko tokio ypatingo, kad jis būtų galėjęs pradingti. Festivalio žmonės kaip dirbo, taip ir tebedirba beveik neįmanomus darbus. Ir aišku, kad ne veltui. Net sunku įsivaizduoti, kas galėtų jiems nepavydėti paskutinio šokio spektaklio paženklintos pabaigos katarsio (tikrai ne per garsiai pasakyta). Festivalio direktorė Birutė Letukaitė visiems dėkojo su ašaromis akyse, o koordinatorė Gintarė Masteikaitė pagaliau nušvito pergalinga šypsena, nes viskas puikiai pavyko, visi žiūrovai tilpo į sales – žodžiu, festivalis įvyko.

Tiesa, šis tas naujo vis dėlto nutiko. Pernai rašėme apie mažą ir nepatogią salę, o šiais metais net ir tos neliko. Nei VDU, nei Didžioji Dramos teatro salė šokiui šiuo metu visiškai netinkamos. Todėl, pasak G. Masteikaitės, kad būtų sukurtos naujos erdvės, teko pademonstruoti tikrai nepaprastus kūrybinius sugebėjimus. Badas visada skatina kūrybiškumą. O šokti, pasirodo, galima beveik visur – pradedant verslo centru, paveikslų galerija ir baigiant apleistu fabriku ar net galerijos sienomis, jei tik yra labai sunkiai dirbti nusiteikusių žmonių. Sales juk teko sukurti iš nieko.

Šių metų festivalis savo plakatuose sukeitė vaikščiojimo plokštumas. Vertikalės ir horizontalės tapo vienareikšmės ir labai paslankios. Panašiai šokyje persimaišė tai, kas galima, bet nebūtina, o kas būtina – lyg ir neprivaloma. Nors šokio festivalius lankome jau dvidešimtmetį, vis tiek jų evoliucija panašesnė į šuolius nei į tolygų kitimą. Pavyzdžiui, šiais metais mes staiga liuoktelėjome į nuogo kūno šokyje toleravimo ir savinimosi laiką. Toleruoti jį mes jau lyg ir mokame, mažomis dozėmis buvome pratinami ir anksčiau, tačiau savintis vis dar trūksta įgūdžių. Taip, kartais nuogas kūnas visiškai konceptualiai pateisinamas, yra galimas ar net būtinas dėl precizikos estetikoje. Tačiau lygiai taip pat galima apsieiti ir be jo. Radikalumas kartais nužudo niuansus, trapias emocijas ir neleidžia išsiskleisti vaizduotei.

Atrodo, labiausiai tai buvo pateisinta lenkų šokėjo Mikolajaus Mikolajczyko spektaklyje „Laukimas“. Nors iš pirmo žvilgsnio žvelgiant – kas gali būti banaliau už sielos nuogumo demonstravimą rodant nuogą kūną. Vis dėlto tai suveikia – aiškiai matėsi net generalinės repeticijos, kuri buvo skirta spaudai, metu. Daugybė kitų spektaklio prasmių, deja, praplaukė pro akis, todėl vėliau teko vengti repeticijų, kuriose esminių festivalio komponentų nelieka.

Labai malonu, kai atvažiuoja ilgai lauktos, kantriai viliotos žvaigždės ir pateisina visus lūkesčius. Šveicarų trupė „Alias“ su Guilherme Botelho pristatė premjerą, kuri tik dabar pradeda savo naująjį turų sezoną. „Šoninis lietus“ sukeičia vertikalių ir horizontalių ribas, kurios tapo savotišku šio festivalio simboliu. Visą valandą trunkantis ir nė minutei nesiliaujantis šokėjų srautas scenoje kuria vis plūstančios ir neišsenkančios gyvybinės energijos įspūdį. O beveik peršviečiamas spektaklio formos grynumas lengvai suklaidina žiūrovą, besižavintį jos paprastumu. Paprasčiausi veiksmai – bėgimas, kritimas, vos juntami rankų ar galvos pasukimai – ne tokie jau lengvi scenoje, jei siekiama ypatingo efekto. Vieno šokėjo sekimas kitu sudaro nenutrūkstamą veiksmo grandinę, kuri tik akimirkai stabteli ar vos vos suyra atsiradus silpnam judesio disonansui. Šį kartą askezė ir energija kuria beveik transinę būseną. O ji visai puikiai išsiverčia ir be prasminių kirčių: žmogaus evoliucija, veiksmų genezė... Dar vienas patvirtinimas, kad mene giliai pajusta bei puikiai sukonstruota forma pati sukuria ir turinį.

Visai nesibodėdami „sensorinį publikos dirginimą“, kaip vieną savo šokio filosofijos elementų, konstatuoja ir ispanų trupė „Provisional Danza“. Nežinia, kiek atmintyje išliks jų spektaklis „Neatsakingi“, tačiau faktas – stebint spektaklį, jo fizinė raiška kelia didžiausią malonumą. Choreografinis piešinys toks išskaidytas, kad scenoje sukuria beveik nesusiliečiančius mikropasaulius. Ir tas žiūrovo negebėjimas vienu žvilgsniu aprėpti visą vaizdą, dalyvauti visame spektaklyje iš karto, sudaro nenuspėjamumo, savotiškos netekties atmosferą. Nuolat susipinantys veiksmai, trumpi monologai, žymintys gurmanišką požiūrį į pasaulį, atsietos nuo bendro vaizdo, lyg pasimetusios mizanscenos kuria judrumo įspūdį. O šokio judesiai tarsi išslysta iš kalbos frazių, vėliau vėl į jas sugrįžta.

Labai artimai teatrą su šokiu sieja jau pernai Kaune viešėjęs, o šiemet naują spektaklį „Partrenktas žvėris“ pristatęs Kaselio valstybinis teatras. Johannesas Wielandas – teatro vadovas ir choreografas – spektaklius pripildo unikalų pasaulio pajautimą žyminčių formų ir metaforomis slapstomos filosofijos. „...atrodo, jog jie (lietuviai – aut. past.) itin mėgsta paslėptą filosofinę darbo reikšmę“, – pastebi menininkas viename interviu ir mėgaujasi ieškančia publika. O jai iš tiesų vis dar svarbiau ne „kaip“, o „kas“ yra sakoma. Spektaklio forma šį kartą labai paveikta videofilmo, kuris jam suteikia ir erdvinio, ir prasminio gylio. Šokėjai, šiuo atveju gal labiau veikėjai, į save žvelgia tarsi iš savo pačių vidaus. Išgaubta praeities, dabarties ir ateities visuma įgauna beveik apčiuopiamas erdvines ribas. Pasaulis sluoksniuojasi, žmonių pojūčiai skaidosi ir pasiklysta sprendimuose. Nervingas ir irzlus pasaulio sutikimas persimaišo su perdėtu ir įsikalbėtu džiaugsmingumu. Puikus dviejų šokėjų Evos Mohnand ir Rya Masono duetas kuria tikrus šokio technikos stebuklus, lydimus Beno Frosto muzikos.

A.lter S.essio iš Prancūzijos į šokį eina iš kitos pusės. Ir tai daro koncepcijos kūrėjo Fabrice’o Planquette dėka. Pribloškiančios technologijos – kurtinamas garsas ir vibracijos, lazerių šviesos pliūpsniai ir piešiniai – kuria tokį įspūdį, kad niekas negalėtų priekaištauti dėl dirbtinumo. Gyvos technologijos – ne toks jau dažnas reiškinys. O šokėjai Yoko Higashino telieka sekti jomis ir papildyti. Šaltas ir sunkus, ilgam išliekantis įspūdis.

Trupė „Il Posto“ iš Italijos su saksofonininku ir kompozitoriumi Marco Castelli žadėjo renginį visam miestui. M. Žilinsko dailės galerijos siena tapo vertikalia jų scena, todėl toks neįprastumas vertė nerimauti, ar eksperimentas neužgoš kitų, svarbesnių, spektaklio elementų. Tiesą sakant, įspūdis ant sienos buvo daug mažiau „alpinistinis“, nei galėjome manyti, o filmuojamo veiksmo projekcija ant kitos sienos, kuri vertikalų vaizdą vėl vertė į horizontalų, net pranoko lūkesčius.

Festivalio šeimininkai, šokio teatras „Aura“, šiais metais festivalį pradėjo ir tęsė savo premjeromis. Jų buvo net dvi. Pirmąją dieną, talkinami Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, pristatė spektaklį „Lietaus reminiscencijos / Išplautas dangus“, kuriam muziką sukūrė Gintaras Samsonas. Choreografė B. Letukaitė spektakliams pasirinko du pagrindinius principus: koliažinę struktūrą ir sąmoningą šokio bei muzikos jungties nesuderinamumą. Gali būti, kad būtent jos šiek tiek išblaškė spektaklių emocinį lauką, kuris neteko įtaigos, tačiau pateikė daug ieškojimų variacijų.

O „Auros“ ir Ispanijos menininkų duetas dvelktelėjo tikra anarchija. „Spektaklio kūrėjų valia režisieriai, scenografai, muzikos kūrėjai, autoriai ir tekstų autoriai išlieka anonimai“, todėl galime ramiai apsieiti be papildomų identifikacijų. Apleistame „Lituanikos“ fabrike įkurta scena suteikė kūrėjams visišką veiksmų laisvę – jie nesidrovėdami ja ir pasinaudojo. Spektaklis tiesiog lūžo nuo formų, kurios dažnai atrodė gana primityvios, įvairovės. Gali būti, kad, kovojant dėl socialinės teisybės, tai nėra itin svarbu, tačiau anarchistų protesto akcija ir meno reiškinys galėtų turėti ir didesnių skirtumų. Ženklai ir simboliai, jau pabodę štampai (vištelės, besikapstančios tarp išbarstytų pinigų banknotų) gal ir suveiktų gatvėje, tačiau scenoje... Spektaklis – kaip kardinalių manifestų, atsišaukimų ir žaliąjį kapitalizmą išjuokiančių karikatūrų pilnas laikraštis.

Festivalio vadovė B. Letukaitė, suprasdama, jog tokia įvairi ir skirtinga programa negali nežadinti diskusijų ir nekurstyti prieštaringų nuomonių, kvietė aktyviausius žiūrovus pokalbiams. Dabar tai ne taip jau ir sunku padaryti. Reikia tiesiog užeiti, o gal susitikti virtualiai. Džiugu, kad festivalio komanda mus visus priima ne tik kaip lygiaverčius dalyvius, bet ir kaip kūrėjus. Ir mes visi tikrai vėl susitiksime kitais metais.

Atgal