Miglė Bareikytė | Ore.lt

Johannes Wieland – vokiečių kilmės choreografas, 2002 metais Niujorke įkūręs savo trupę "johannes wieland". Menininkas, po kurio pasirodymų, sakoma, žiūrovai išeina emociškai paveikti, vėl atvyks į Lietuvą. Šiemet Johannes su trupe lankysis 20 tarptautiniame modernaus šokio festivalyje, kur bus atliekama jo 2010 metų premjera „Partrenktas žvėris“ (angl. Roadkill).

Įdomiausia tada, kai menas, bet kokia jo forma, yra radikalus. Ne tik specifinėmis ar neįprastomis, „šokiruojančiomis“ idėjomis ar išraiškos formomis, bet bendraja prasme: jis nori paveikti atlikėjus ir žiūrovus, yra atliekamas ne norint patarnauti, o juos sukrėsti, parodyti kažkokį kitą realybės elementą, požiūrio tašką, patirties galimybę... Johannes Wieland kalba poetiškai ir stipriai, o pasirodymus kuria tam, kad parodytų, paveiktų.

Kaip ir kodėl nusprendei šokti, tapai choreografu?

Johannes Wieland (JW): Kai man buvo 16, per MTV mačiau muzikos klipų su šokio intarpais. Man patiko, ir aš norėjau pažiūrėti, ar man pavyktų padaryti tą patį, tad nuėjau į šokių mokyklą. Nuo tada nenustojau mylėti idėjos, jog galima judėti kitaip, nei pėstysis. Visgi, kuomet susidomėjau choreografija, vis labiau pasineriu ir į pėsčiųjų žodyną.

Kaip tavo idėjos apie šokį/performansą laikui bėgant kito?

JW: Kuomet pradėjau kurti pasirodymus, didžiąsias jų dalis dariau vien tik iš judesio. Tačiau pradėjau matyti ir kitų dalykų, kuriuos norėjau išreikšti, ir tam judesio nebepakako. Noriu matyti ar kurti darbą su kuriuo galėčiau susisieti. Manau, jog judesys – nuostabus elementas, kurį galima panaudoti. Bet egzistuoja tiek daug kitų elementų. Aš noriu laisvai juos nagrinėti ir per juos į savo gabalus atnešti idėjų. Manau, jog nėra būtina ar naudinga mene turėti kategoriją, etiketę. Žmonės visuomet nori žinoti: kaip tu vadini tą ar aną...Manau, jog svarbiau yra patirti negu iškart analizuoti. Aš noriu ne galvoti apie tai, ką turiu daryti, bet apie tai, ką aš noriu daryti. Kitais žodžiais tariant – renkuosi vieną laisvę iš vienintelės, kurią turiu; noriu išlaikyti tokią padėtį. Atrandu tiek daug naujų dalykų – ir netgi ne visuomet galiu juos apibūdinti.

Koks tavo darbe yra ryšys tarp teatro ir šiuolaikinio šokio?

JW: Didžiajai daliai darbo, kurį darau, tekstas ir teatrinės situacijos yra labai naudingas įrankis idėjų išraiškai. Tad naudoju juos. Taip pat manau, jog tai pasitenkinimą atnešanti patirtis – stebėti judesį ir klausytis teksto. Tuomet žiūrovai paveikiami skirtingais būdais, tačiau scenoje tai tampa vienu pasirodymu.

Ar tau prasminga/svarbu kurti pasirodymus, kurie būtų surišti su tam tikra idėja, konceptu, epocha; ar tavo pasirodymai - tai tiesiog savęs išraiška?

JW: Prieš pasirodymui keliaujant į sceną, mes visuomet atliekame ilgą tyrimą. Aš nesakau, kad negalima kurti kitaip, ar kad taip - įdomiau. Bet tai – augantis mano interesas: praleisti laiko su atlikėjais ir ieškoti informacijos, norint priartėti prie kintančios idėjos. Be to, pasirodymas gali, bet neprivalo, būti savi-išraiškos forma. Tai priklauso nuo koncepcijos.

Kas šiuo metu tave labiausiai įkvepia kurti pasirodymus?

JW: Pradinė idėja ir mano bendri projektai. Intensyviai keičiamės informacija, it laboratorijoje.

Kada žmonės pradėjo tave vadinti „vienu perspektyviausių naujosios kartos choreografų“? Ar jauti, kad toks požiūris veikia naujų pasirodymų kūrybą, idėjų generavimą?

JW: Niujorko „Village voice“ tai paskelbė prieš porą metų. Aš išties apie tai negalvoju. Kuomet žmonės mėgsta pasirodymą, po jo jaučiama maloni atmosfera bei pozityvi reakcija į pasirodymą/choreografą. Jei pasirodymas žmonėms ne itin patiko, viskas būna atvirkščiai. Bet ar tai svarbu? Aš galiu daryti tik tai, ką jaučiuosi norintis daryti. Nėra jokio kito būdo. Kuomet kuriu, lūkesčiai nėra toks jau geras dalykas. Noriu likti atviras, be jokio spaudimo. Manau, svarbu, kad pasirodymas suteiktų patirtį ir po jo kiekvienas parsineštų namo tai, kas išliktų.

Pasirodymų metu naudoji vizualizacijas, „gyvą“ veiksmą, muziką. Kodėl būtent tokios technologijos? Kaip sujungi šias skirtingas technikas/medijas; ar kiekvienas kūrėjas (choreografas/šokėjai, kompozitorius, video kūrėjai) dirba atskirai, ir gautas rezultatas – meno kūrinys – sukurtas skirtingų požiūrių į pasirodymą darinys?

JW: Kaip sakiau anksčiau, manau, jog jei man reikia kitos medijos, aš ją tiesiog naudoju – kodėl ne? Jei jaučiu, jog noriu naudoti tik judesį, taip ir darau. Jei noriu naudoti tik tekstą – taip ir darau. Filmas? Puiku. Kartais tai mišinys, kuris į erdvę atneša visai skirtingas perspektyvas. Mes visi labai artimai dirbame dėl idėjos ir daug dalykų redagavimo proceso metu neranda savo kelio, neįsipaišo į pasirodymą.

Šiemet į 20 tarptautinį modernaus šokio festivalį atveši pasirodymą „Partrenktas žvėris“. Prašau, papasakokite kaip sukūrėte jį?

JW: Norėjau sukurti pasirodymą dviems „supintiems“ žmonėms. Susipynusiems savo galvose. Jie nežino, kur eiti, kuo tikėti. Pasirinkau apleisto oro uosto nusileidimo taką, ir ten mes filmavome. Tai – video dalis. Gyvas pasirodymas papildo tą idėją. „Partrenktas žvėris“ – identiteto ir savęs suvokimo paieška.

Kaip tai įvyko, kad Ben Frost sukūrė muziką „Partrenktam žvėriui“, kodėl jis?

JW: Aš mėgstu jo muziką ir jis iškart suvokė idėją bei pasiūlė nuostabią medžiagą. Atlikėjai iškart rado ryšį su ja.

Kas kuria pasirodymų pavadinimus? Kodėl „Roadkill“ - ar tai turi kažkokį ryšį su pasirodymu?

JW: Pavadinimus kuriu aš. Ir taip, jis turi prasmę! „Roadkill“ – terminas, apibūdinantis negyvus žvėris, kurie lieka palikti ant greitkelio; man patiko metafora. „Roadkill“: „pervažiuoti“ ir „apleisti“, kaip ir pasirodymo protagonistai.

Iš draugų girdėjau, jog Lietuvos publika buvo itin paveikta tavo praėjusių metų pasirodymo. Kaip tu suvoki lietuvių publiką, galėdamas lyginti su kitomis?

JW: Manau, jog lietuvių auditorija visuomet jautė stiprų ryšį su darbu, kurį mes pristatėme, ir yra visuomet gera grįžti pas žmones, kurie yra susidomėję tuo, ką tu darai. Kuomet kalbu su jais, atrodo, jog jie itin mėgsta paslėptą filosofinę darbo reikšmę. Taip pat laukiu susitikimo su savo lietuviais draugais, su kuriais susidraugavau metams bėgant!

roadkillpromoHD from johanneswieland on Vimeo.

Atgal