Miglė Bareikytė | Ore.lt

18 valandą galerijos viduje jau laukė būrys žiūrovų. Paklausėme festivalio organizatorių bei remėjų trumpų kalbų. Nežinau - galbūt aš senstu, bet jas girdėti man buvo nuoširdžiai malonu. Nepajutau ir negalvojau, jog štai ir vėl, išreklamuotas renginys, kuriame save paviešins tam tikros firmos, o snobiški, tik savo unikalumu susirūpinę organizatoriai pasidžiaugs pateikę dar vieną skanų produktą. Čia pajutau, jog žmonės daro tai, kuo nuoširdžiai žavisi. Jų veiksmas - kūryba, neapsiribojanti blankiomis idėjų formomis, tai didelis darbas, norint savo idėjas realizuoti bei pristatyti miestui. Mano nuomone, organizatorių atsidavimas daro šį festivalį dar įdomesnį.

Nors pirmasis atidarymo spektaklis vyko Vilniuje ("Atvirų akių panoramos"), jame pabūti neteko. Kauno paveikslų galerijoje įvykęs atidarymas parodė įdomų festivalio veidą, kartu atskleidė problemą, jog daugiau miesto erdvių, skirtų teatrui, nepakenktų. Kaip iš galerijos, kurios salės forma - su daugybe užkaborių, padaryti teatro sceną? Norėdami pamatyti didžiąją dalį judesių, žiūrovai turėjo stiebtis arba stovėti.

O judesiai buvo veržlūs bei gyvybingi. Pasirodymas buvo seksualus, pamatėme daug nuostabių šokėjų kūnų, tačiau kartu jie atsinešė vaidybą, išsakė emocijas ir neretai aš ne tik žiūrėjau į spektaklį, aš jį pajutau. "Lietaus reminescencijos" - tai "Auros" šokio teatro pasirodymas, į kurį trumpam pašokinėti įsitraukė ir dirigentas Donatas Katkus, pasirodymo metu dirigavęs Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui. Nors šis ir antrasis pasirodymas, "Išplautas dangus", programoje pavadinti kaip du spektakliai, man, kaip žiūrovei, skirtumo nesijautė. Judesiai ir muzika kito, kaip ir nuotaikos, tačiau pasirodymas (-ai) išlaikė vientisumo pojūtį, o pertraukos nebuvo.

"Lietaus reminescencijos" pavadintas koliažu, kuris pradedamas lietaus motyvu. Šis motyvas parodomas, aišku, judesio kalba, tad scenoje nei lyja, nei pateikiama aiški lietaus simbolika...galiausiai, ką gali reikšti lietus? Laikui bėgant, šokėjai atskleidžia įvairias savo kūno galimybes. Kaip pabiri lapai kinta šokio formos - judama pavieniui, grupėmis; ant scenos iššokama bei išgyvenama lyg ir neviltis, išdavystė, vienišumas, supratimas, sužlugimas, atsigavimas - tačiau šokis, kaip ir gyvenimas, kinta ir nestovi vietoje. Tad žiūrovui belieka savanoriškai įsijungti į judesį, nesusitapatinti ir plaukti pasroviui, kiekviename judesyje įžiūrėti naujas emocijas ar būsenas, patirti kažką naujo ar galvoti apie seną. Ir šiandienos pasirodymai tai pasiūlė.

Atgal