2010-09-28 |  Paskutiniosios TMŠF dienos

Miglė Bareikytė | Ore.lt

Šeštadienį sveikatą pakirto liga, kuri paliko jėgų tik ispanų trupės Provisional Danza generalinės repeticijos peržiūrai. Vakarinio lietuvių bei ispanų projekto "Atvirų akių panoramos", deja, pamatyti nepavyko. Provisional Danza - tai 1987 metais įkurta grupė, kuri pabrėžia seksualinio ryšio (spėju, plačiaja prasme) išlaikymo su publika svarbą. Jų pasirodymas - tai nuolatinis judėjimas vienas ant kito, po kitu, šokimas nuogiems ar apsirengus bei judėjimas tarp šių pozicijų. Pasirodymas buvo žavus ir gyvas, kiek chaotiškas. Į akis krito merginų drabužiai, kurie kartais trukdė šokti (vis nukrisdavo) - gal tai įvyko apgalvotai. Nors emocijos liejosi laisvai, šokta kartais - grubiai, kartais - su klaidomis, nesistengta atlikimo padaryti tobulo. Išsvirduliavau iš salės ir sugrįžau tik sekmadienį.

Sekmadienį parodytas Johannes Wieland pasirodymas "Partrenktas žvėris". Įėjus į salę pajutome miško kvapą: ant scenos pribrastyta daugybė rudenio lapų, o virš jos pakabintas visas medis. Didžiulė vizualizacija scenos gilumoje įrėmino "gyvą" pasirodymą. Ant scenos - Eva Mohn ir Ryan Mason, šokantys sudėtingai, bet išlaikantys paprastumo įspūdį, lyg vaikščiodami kasdienybės virtuvėje. Eva Mohn - ne tik šokėja, ji ir gitaristė, grupės Coach Said Not To narė. Muziką pasirodymui sukūrė žymusis Ben Frost. Nors iš tokios "žvaigždės" tikėjausi kažko ypatingo, garsai buvo minimalūs, tačiau puikiai tinkantys prie spektaklio, įrėminantys jo melancholišką nuotaiką. Kaip teigia pasirodymo režisierius, „Partrenktas žvėris“ – identiteto ir savęs suvokimo paieška." Ir ant scenos, ir ekrane matėme Evą ir Ryaną. Scenoje - tarp miško gėrybių, nukirstų, suneštų iš natūralios jų aplinkos, ekrane - ant niūraus, aplyto oro uosto pakilimo tako. Savo nuoširdumu ir paprastumu šokėjai sužavėjo, sudomino - norėjosi žiūrėti ir panirti, tačiau tuo pat metu tai buvo sunku...mat ekrane slypintis vaizdas su džiaugsmo ant niūraus pakilimo tako ieškančiais atlikėjais vis primindavo, kad visa tai - tik spektaklis. Ekrane stovintys šokėjai ieško gyvenimo prasmės, pasitenkinimo, malonumo...o patiriamas malonumas tampa nuobodžiu, ir belieka ne ieškoti kažko naujo - kiek gi galima?, o viską atsiminti bei atkurti. Sukūrę laimingą gyvenimo filmą, savo kūrinį, jie tampa montuotojais, stebinčiais jį iš šalies, šokančiais iš šono. Pasiklydę jie blaškosi vienas tarp kito, ant scenos ir ant pakilimo tako, o kur pakils - neaišku. Neaišku, ar herojai kur nors nuskris - galbūt kaip partrenkti žvėrys liks blaškytis ant pakilimo tako. Jokios išvados šiame spektaklyje nėra - yra tik patirtis. Kurią verta išgyventi.

Fotoreportažą rasite čia.

Atgal