2010-10-01 |  Nuoga politika

Sigita Ivaškaitė | 7 meno dienos

Santūria vadinamą Lietuvos visuomenę gąsdinęs ir provokavęs užrašu N-18 bei nuogų šokėjų nuotraukomis, šokio teatras „Aura“ kartu su ispanų menininkais rugsėjo 18 d. Vilniuje pristatė premjerą „Atvirų akių panoramos“. Bendradarbiavimas su dviem ispanų teatrais („Tranvia“ ir „Manantiales“) žadėjo kažką nauja, kažką kita, kas finale pasirodė kiek perkrauta. Bet apie viską iš pradžių.

Žiūrovai rinkosi į pritemdytą Juodąją salę, šokėjams jau esant pjuvenomis nubarstytoje scenoje, regis, tarsi padengtoje tamsia kilimine danga. Kaip rašyta programėlėje, spektaklio kūrėjų valia režisierius ir atlikėjai išliko anonimais, taigi kalbėsime taip: scenoje buvo du lietuvių ir keturi ispanų atlikėjai - anonimai (šokėjai, dainininkė ir muzikantas). „Apsirengę“ tik ilgais, kūno priekį iki kelių dengiančiais perukais, šokėjai atrodė kaip laukiniai žmonės, dar neatitrūkę nuo žemės, natūralių poreikių ir instinktų. Tai rodė ir jų kiek nerangūs, grubūs judesiai. „Nepagauti minties“ neleido ir projekcija, kurios tekstas kalbėjo apie piešinių ant uolų grožį.

Sukūrę estetišką, atmosferos prasme įtaigią ir nuoseklią pradžią, vėliau menininkai ją taip pat nuosekliai griovė. Projekcijos tapo vis akivaizdesnių vaizdų scenoje paaiškinimais, prie ko prisidėjo ir skaitomi tekstai. Savaime suprantama, kad socialinis, politinis teatras visuomet turi deklaruoti idėjas, kelti problemas, bet šį kartą tai virto nuoga politika.

Pasirinkę kalbėti apie socialines ir politines šiandienos problemas, Ispanijos ir Lietuvos menininkai savo įkvėpimo šaltiniu skelbė garsių tautiečių Federico Garcia Lorcos ir Jono Meko kūrybą. Pirmoje spektaklio pusėje kartkartėmis nuskambėdavo F. Garcia Lorcos frazės, ant pianino stovintis jo portretas vis žvelgė į publiką, o lietuvių menininkas turėjo pasitenkinti viena projekcija pačioje pasirodymo pabaigoje, kuri savo prasminiu ryšiu kėlė nemažai abejonių. Bet kuriuo atveju ginčytis dėl sąsajų, kai didžioji dalis Garcia Lorcos tekstų, kuriais rėmėsi menininkai, net neišversta į lietuvių kalbą, būtų bergždžia ir neteisinga. Kalbėti galime apie tai, ką akivaizdžiai matėme, o akivaizdaus, kaip minėjau, buvo daug.

Po pirmosios scenos nusikirpę ilgus perukus, likę tik pridengtais veidais, šokėjai „persikėlė“ į mūsų laikus. Dvi gražuolės ir jų išvaizdus kostiumuotas draugas judėjo kaip vištytės ir gaidelis: rankas kaip sparnelius susidėję už nugaros, kojomis kapstė pjuvenas. Vis besikeičiančių projekcijų užrašai skelbė tokias frazes kaip „mergaitė nesensta, ji ~ yra“, galų gale dainininkė pradėjo mėtyti pinigines kupiūras, kurių ištroškę veikėjai net ėmė kudakuoti. Ne pirmą ir tikrai ne paskutinį kartą nuspręsta pasišaipyti iš šių „personažų“, bet būtų užtekę kelių minučių visai scenai suprasti.

Panašiai buvo su dauguma scenų. Viename iš savo anoniminių pasisakymų režisierius teigė, jog jam labai svarbu, kad Lietuvos publika suprastų, ką jis nori pasakyti, kokią žinią nori perduoti. Galbūt į šitokį akivaizdumą menininkus nuvedė nerimas dėl skirtingai suvokiamų kultūrinių kontekstų. Kalbėdami apie kūną, jie nusirengdavo (kas, beje, buvo natūraliausias sprendimas), apie karą - sustingdavo muštynių pozose, apie „žaliąjį kapitalizmą“ (taip spektaklio kūrėjai pavadino visiems brukamą ekologijos madą) - rodė projekciją, kurioje vaizdavo svastiką žaliame fone, lyg įspėdami, kaip galų gale išsigimsta visi judėjimai. Paskutiniam teiginiui antrino ir kita scena, kurioje šokėjas iš molio ir dažų tiesiogine šio žodžio prasme nusilipdė sau naują - Hitlerio - veidą ir teigė, jog visi mes galime tokiais tapti. Aiškus judesys, dar paaiškinamas tekstu ir iliustruojamas projekcija, nepaliko vietos žiūrovo interpretacijai, vaizduotei, kitaip tariant, atėmė suvokimo savarankiškumą ir pavertė spektaklį ilga teatralizuota protesto akcija.

Vis dėlto dviem „Auros“ šokėjams tai buvo puiki proga kiek atitolti nuo modernaus šokio, naudotis ne vien judesiu, bet ir balsu, aktorine raiška. Patį spektaklį apibendrinti būtų sunku. Daug skirtingų priemonių panaudoję, nemažai temų (kad ir nenaujų) palietę menininkai nebijodami kalbėjo apie jiems rūpimus dalykus. Kaip tai pavyko - kitas reikalas. Vertingiausia tokiam socialinės tematikos kūriniui - suinteresuotumas. Manau, po spektaklio vertėjo surengti susitikimą su kūrėjais, padiskutuoti apie jų pasirinktas temas ir priemones. Neabejoju, kad nuomonių būtų buvę daug ir įdomių.

Atgal