Viktorija Rusinaitė | Vilniaus diena

Teatras apie politiką ir teatras prieš kapitalizmą, teatras kalbantis apie socialinius judėjimus, žmogiškąją meilę ir sentimentalųjį ugdymą. Teatras kuris nebėra teatras, nebėra šokis, nebėra poezija, nebėra performansas ir tuo pat metu teatras esantis visu tuo ir dar daugiau.

Spektaklis neturi autoriaus, kurį galėčiau įvardinti vardu. Spektaklis anonimiškas, ne dėl aštrių scenų, o dėl to, kad visuomenė pernelyg sočiai maitina savo ego. Dėl galimybės kalbėti ir tuo pat metu būti paribiuose, dėl galimybės būti prapuolusiais vaikais.

Todėl ir šiame interviu asmens, su kuriuo šneku nėra. Tai anonimiškas kolektyvinis autorius. Tai jis stovi ant scenos nuogas, tik prisidengęs juodų plaukų peruku. Tai jis elektroniniu paštu prieš interviu man atsiunčia eilėraštį. Tai jam klaustrofobiškai sunku šnekėti nuo veido nulupus šlapio molio kaukę. Tai jis užtemdytoje scenoje juda grojant tamsiam ambientui ir dėl viso šito mes kartu susėdame ir šnekamės apie tai, kas Vilniaus „Menų spaustuvėje“ bus parodyta rugsėjo 18 dieną ir vadinsis „Atvirų akių panoramos“.

Man atsiuntėte eilėraštį, kuriame yra tokia eilutė „nes pabudusieji yra vis dar miegančiųjų košmaruose“ gal galite paaiškinti, ką turėjote omenyje?

Norėjome pasakyti, kad didžioji dalis kovojančių socialinių judėjimų buvo išjungti sistemos. Jie negali funkcionuoti, jie tegali būti sistemoje. Todėl atsiranda grupės atsiduodančios judėjimui, bet jos nepretenduoja būti atpažintomis. Pavyzdžiui, 2005 m. maištų metu Prancūzijoje, politinė sistema teigė, kad neramumus sukėlė jaunieji islamistai. Tačiau tiesa ta, kad didžioji dalis maištininkų buvo mėlynakiai prancūzai. Jie nesistengė būti atpažintais, todėl kad jie jau yra už sistemos ribų. Naujieji socialiniai judėjimai kvestionuoja senuosius sindikatus, kurie save priskirdavo ekologinėms žaliųjų ar kitoms grupėms. Naujieji ekologai nemanifestuoja, jie tiesiog išsikrausto į kaimą ir stengiasi atgaivinti žemę. Eilėraštyje, kurį tau siuntėme, jie vadinami prapuolusiais vaikais.

Ką spektakliui atneša kiekvienas atlikėjas?

Keturi šokėjai, du lietuviai ir du ispanai, susiformavo skirtingomis politinėmis aplinkybėmis. Įdomiausia šiame projekte pamatyti, kokie mes skirtingi, tačiau turime ir panašumų. Daug bendro yra mūsų politinėje patirtyje. Paprastai šokio pasirodymuose nėra vietos kalbėjimui apie politiką, nes kalbama apie choreografiją. Tačiau mums neįmanoma dirbti nekalbant apie politinį diskursą. Lietuviai vis dar vaduojasi iš sovietinio režimo, užgimsta vartotojiška visuomenė. Ispanijoje tai įvyko po Franko. Abi kultūros turėjo susigyventi su kapitalizmu ateinančiu iš Jungtinių Amerikos valstijų.

Sakotės įkvėpimo besisiamiantys iš Meko ir Lorkos, kodėl?

Ir Mekas ir Lorca kilę iš regioninių vietovių ir skirtingu metu persikraustė į Niujorką. Lorkai atvykus 1929 m. ten vyko ekonominė krizė, kapitalizmo griuvimas. Mekui atvykus į Niujorką1949-aisiais prasideda nauja vartotojiško kapitalizmo era. Dabartinė visuomenė žengia į kiber-kapitalizmą. Tai turės įtakos dar stipresnei socialinei restruktūrizacijai nei 1929 metais JAV. Įdomiausia, kad abiems poetams teko susidurti su gamtos ir civilizacijos skirtimi.

Ar mes turėtume priešintis kiber-kapitalizmui ir kokios gali būti pasipriešinimo formos?

Žinoma, mes negalime sustabdyti technologinio vystymosi. Niekur iš čia nedingsime. Turime čia būti ir stebėti. Visa tai naudojama politinės ir policinės kontrolės.

Tuomet kokia anonimiškumo rolė, ką veikia kolektyvinis autorius?

Klaida yra kiekvienam darbui suteikti autorystę. Taip šiuolaikinė visuomenė maitina didžiulį savo ego. Čilietis poetas Pablo Neruda yra pasakęs – poezija nepriklauso autoriui, ji priklauso tam, kam jos reikia.

Girdėjau jus sakant, kad norite eksplotuoti temas, kurios yra tabu. Kokie tie tabu, kodėl juos turėtume eksplatuoti?

Absurdiškiausi yra kūno tabu. Turime gėdytis savo nuogo kūno, tačiau nejaučiame gėdos, kai mūsų kūnai yra apvilkti drabužiais kainuojančiais tūkstančiais eurų. Taip pat, seksualinių praktikų tabu. Pastangos Lietuvoje įteisinti informaciją apie homoseksualius santykius vaikams kaip tabu mus liūdina. Mums gaila, kad kūnas tampa reguliavimo objektu. Todėl tikime, kad reikalinga revoliucija, kuri atvestų sentimentalųjį ugdymą.

Kas tas sentimentalusis ugdymas?

Reikia atsisakyti iš viršaus nuleisto moralinio šeimos kanono, kuris teigia, jog šeima susideda iš mamos, tėvo, brolio ir sesers. Tai yra moralinė kontrolė, teigianti kokia yra tobula šeima. Tačiau šeima turi būti grindžiama asmenine morale. Sakydami “sentimentalusis ugdymas” turime omenyje, kad pirmyn turi vesti žmogaus jausmai.

Iš kur atsiranda jūsų minėti tabu?

Jų kilmė antropologinė ir kultūrinė, jų šaknys glūdi istorijoje. 1935 metais Ispanijoje moteris pirmą kartą tapo ministre. Ji pasiūlė idėją, kad moterys galėtų vienos turėti vaikų bei turėti santykių nesusituokusios. Tačiau po metų kariuomenė susivienijo su bažnyčia ir valdžią nuvertė. Pagalvokite, kodėl tokios mintys sklandė ore prieš šimtą metų, ir ne gana to jas paskleidė moteris!

Ar jaučiate konfliktą su katalikų bažnyčia?

Katalikų bažnyčia praranda savo įtaką Ispanijoje. Tačiau norime pabrėžti, kad bažnyčia turėjo kontroliuoti socialines struktūras ir dainavo vieną dainą su vyriausybe. Dabar atsirado įtakingų ir turtingų, aukštesnio socialinio statuso homoseksualų bendruomenės, todėl homoseksualų vedybos buvo įteisintos. Tai klaida. Ne todėl, kad homoseksualai neturėtų tuoktis. Niekas neturėtų tuoktis, nes santuoka normalizuoja. Tai kontrolės forma.



Minimalistinės dekoracijos, tamsi ir nostalgiška muzika, tamsi aplinka. Kokia bus jūsų pasirodymo Vilniuje nuotaika?

Tam reikalingas sujungiamasis ritualas ir liturgija. Mes nesiekiame renovuoti šokio disciplinos. Priešingai, norime grįžti prie žmonijos šaknų, nes ten patekęs tu niekuomet negrįši. Tai visiškai kita gaivališka vieta.

Italų antropologas Ernesto de Martino septintame dešimtmetyje prakalbo apie būties krizę ir vienintelė galimybė atgauti prarastą prigimtinę esenciją yra magija. Prancūzų teatralas Antoninas Artaudas sakė, kad žmonės nesupranta, ką su jais daro kapitalizmas. Jis juos užbūrė. Pastaraisiais metais kibernetiniame kapitalizme magija yra skleidžiama įrenginių pagalba. Prancūzų filosofas Paulas Virilijo kalbėjo apie nebūties estetiką, nes greitis privers mus pradingti. Kuomet važiuoji greitaeigiu traukiniu, peizažai ištirpsta. Kai gyveni megapolyje, pradingsti ir tik mažame kaimelyje esi pastebimas.

Ar tai ką pasakojate atsispindi spektaklyje?

Labai sunku bus visa tai pamatyti spektaklyje. Vokiečių dramaturgas Henry Milleris sakė, kad spektaklis nesibaigia, kai baigiasi pasirodymas. Spektaklis nesibaigia, kol galvoji apie tai, ką matei.

Atgal