IV diena.
Il Posto ir Marco Castelli (Italija) - „Išnara“


Paulius Rymeikis | g-taskas.lt.

Nemokamai nereiškia blogai. Pasižiūrėti išradingo italų pasirodymo ant Žilinsko galerijos sienos susirinko nemažai žmonių, bet tikrai ne tiek, kiek pasirodymas vertas. Negaliu nesuprasti, bet vis tik buvo keista, kad nemaža dalis žmonių taip ir neatitraukė akių nuo gyvo pasirodymo, o dalis tiesiog stovėjo toje vietoje, kur nesimatė ekrano transliuojančio tą patį pasirodymą kitu kampu. Iš pradžių atrodo, kad tai kažkas panašaus į tai, ką matom grandiozinių koncertų metu – ekranai-pagalbininkai stovintiems tolumoje ir negalintiems matyti atlikėjų veidų, mimikų. Vėliau aiškėja, kad filmuojama ne iš priekio, ką mato visi susirinkusieji, tačiau iš apačios. Tokiu būdu ekrane prieš akis esantis plokščias vaizdas atgyja, šokėjos tampa stačios, gravitacijos dėsniai jas tarytum nuleidžia ant žemės. Bet, suprantama, taip nėra, čia ir yra pasirodymo unikalumas. Ekrane pasirodymas atrodo stačias, tačiau visa vyksta laisvai sklandant sienos paviršiumi. Dviejų veikėjų “dvikova” ant sienos primena tai Matricos skraidymus, tai “Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas” levitavimus. Skirtumas tik tas, jog ten, mes žinom, yra efektai, o čia viskas daroma gyvai, prieš tavo akis. Efektas įstato šypseną ir nepaleidžia gerą pusvalandį, o Marco Castelli ant ritmingos elektronikos gyvai pridėtas saksofonas dar ir suorganizuoja mažą diskoteką – bent jau šalančioms pėdoms ir vaizdui prieš akis pritariančiai galvai. Nors imk ir pakartok dar kartą – čia tas atvejis kai “kaip?” net neleidžia pagalvoti “apie ką?”. Tiesiog kaifas.

III diena.

Alias / Guilherme Botelho – „Šoninis lietus“.

Du žodžiai: magnifique ir deja. Deja, žinoma todėl, kad švecarai jau susipakavo daktus ir su šiuo pasirodymu, kurį kol kas matė vos kelios pasaulio šalys, juda toliau, iš Lietuvos. Na, bet to buvo galima tikėtis, o kelios tuščios vietos "Girstučio" rūmuose reiškė, jog nebuvo taip, kad norinčių buvo daugiau nedu leido salės galimybės. Ką gi, tikėtina, kad metų pasirodymas kai kam lyg akimirka pralėkė pro akis, kai kam už akių.

Sako, kad Guilherme Botelho nenorėjo kurti žmonėms, kurie išėję iš spektaklio galiausiai pasakytų – nieko nesupratau. Šis turinio prasme visiškai neįmantrus kūrinys – puikus tokios filosofijos, požiūrio į kūrybą įrodymas. Nereikia atsiversti spektaklio aprašymo, jog tiksliai cituotum mintis apie dalelyčių magnetizmą arba tai, kad visa, kas yra, yra judėjimo pasėkmė, istorija. “Šoninis lietus” – tai valandos judesio spektaklis, nepailstantis judėjimas į priekį, keičiant būdus, formas, bet niekada nekeičiant krypties – į priekį. Gali tai vadinti evoliucijos šokiu, gali jame įžvelgti kasdienybės elementų, bet nuo pradžios iki galo, tai užburiantis atsakymas į klausimus kas aš esu, kodėl? Jeigu Renė Dekartas yra pasakęs “mąstau, vadinasi egzistuoju”, tai Guilherme Botelho papildymas jam būtų “judu, todėl esu”. Ši frazė “Šoniniame lietuje” tampa ir turinio, ir formos paaiškinimu, visa kita -išpildymas. Juk jeigu kas jums pasakytų, jog visas pasirodymas, tai nenutrūkstantis 14 šokėjų judėjimas per visą salės ilgį viena kryptimi, tai vargiai būtų ankstinas pamatyti pasirodymą. Tačiau kaip tai pavyksta realizuoti… Jeigu atsigavęs po pirmų penkių minučių įspūdžio užbėgdamas įvykiams už akių imi abejoti ar pasirodymui užteks parako visai valandai, tai po jo tenka konstatuoti – užteko. Šokėjai keičia judėjimo žingsnelius varijuodami nuo elementaraus ropojimo iki bėgimo, kiekvieną naują pristatydami būtent tada, kai jau atrodo, kad pasirodymui trūksta gaivumo. Vienas, du, trys, penki aktoriai… Kartais akimirkai sustingsta tarsi sustabdytame kine, bet tik tam, kad ir vėl atsiduotų prigimtiniam šauksmui judėti. Judėti sklandžiai, elegantiškai. Kartais atrodo, kad po jų kojomis ledas – taip sklandžiai ir greitai jie iš vieno salės galo pasiekia kitą. Kartais, o tuo įsitikinti reikėjo ne vienos minutės, atrodydavo, kad pati scena juda. Sienos susitraukia, išsiplečia, pajuda grindys. Apgaulė. Pasirodo tik žaismas su apšvietimu. Tempas greitėja, ropojantys sutverimai virsta vaikštančiais kūnais, kurie nusimeta rūbus, tampa panašiais į mus, bet niekada nesustoja. Taip, yra tūkstančiai būdų judėti ir tik vienas gyventi – judant. Į priekį.

Intro.

Srityje kurioje dirbu, reklamoje, žodis menininkas turi neigiamą reikšmę. Tai tas, kuris daro tai, kas jam gražu, nekreipdamas dėmesio ar jo darbas, žinutė pasieks užsakovo klientus. Muzikoje, kine, teatre, dailėje, šokyje menininkas tarytum pats tampa savo kūrinio užsakovu – kiek jo kūrinys vykęs, jis patiria asmeniškai, per reakcijas, salių užpildymą. O salės Kaune pilnos ir šiltos atlikėjams. Vis tik žiūrint platesniam kultūros formų kontekste, daugumai spektaklių norisi taikyti tą pačią nuolaidų sistemą, kaip ir lietuviškam kinui: kaip lietuviškam kinui (kaip moderniam šokiui) tai visai nieko. Modernus šokis iš principo turėtų būti priimtinesnis platesniam žiūrovų ratui negu baletas. Juk čia svarbesnė kūrybinė išraiška, saviraiška svarbesnė už techniką arba “kaip?”, čia pataikauja “kas?”. Deja, dažnu atveju atrodo, kad būtent toje “kas? apie ką? kodėl?” dalyje labiausiai ir suklumpama.

Situaciją ironiškai iliustruoja įvykis antrą festivalio dieną (ketvirtadienį), kai programoje du pasirodymai buvo sukeisti vietomis. Per pertrauka kaimynė iš dešinės sulaukia skambučio, kurio tikslas išsiaiškinti, kada ją paimti po spektaklio. Nežinau, atsako ji, pirma dalis turėjo būti pusvalandžio, o užtruko beveik valandą, tai nežinau, jaučiu baigsis vėliau. Ir jai nepadeda nei rankoje laikomas katalogas su aprašymais nei akivaizdus faktas, jog būtent antrasis šokio pasirodymas turėjo būti beveik valandinis. Nenuostabu. Paėmęs katalogą į rankas ir užmetas akį į aprašymus liksi nesupratęs kur eini ir ką turėsi pamatyti. Ir tai be jokio hiperbolizavimo – spektaklių aprašymai tai kažkas tarp filosofijos ir poezijos. Kaip rašantis žmogus visada laikaus nuomonės, jog tekstas turi priartinti žmogų prie kūrinio, o ne nutolinti, tačiau čia yra kaip tik atvirkščiai. Ar negebėdamas suvokti aprašymų galėsi suprasti betekstį (ir ačiū dievui ne aiškinamąjį) šokį? Ar tekstai-abstrakcijos slepia idėjinę šokio tuštybę? Šie klausimai nepaleidžia jau kelinta diena, tačiau faktas ir tai, jog stiprūs kūriniai prasimuša net pro beprasmius tekstus.

II diena.

Mikołaj Mikołajczyk | Laukimas

"Kauno diena" tekste "Festivalyje - nuogo kūno ir dvasios šokis kalbina šio solo pasirodymo autorių ir atlikėją Mikołaj Mikołajczyk. Tam tikra prasme tai spektaklio iššifravimas, bet prie to dar grįšiu, nes pirmiausia norisi paminėti kone visus spektaklius užvaldžiusi nuogumą. Net ir minėtame interviu Mikołaj Mikołajczyk antrina žurnalistės minčiai, jog moderniame šokyje nuogumas nėra dažnas dalykas. Negaliu dėl to diskutuoti – trūksta patirties, kompetencijos. Bet dėl vieno galiu užtikrinti – dabartiniame teatre nuogumo yra apstu. Ar bent jau daugiau negu pakankamai. Todėl kiekvieną kartą matydamas niekuo nepagrįstą nuogumą aš pasijuntu nublokštas bent penketą metų atgal. Taip, visi, tame tarpe Mikołaj Mikołajczyk sakys, jog nuogumas nėra savitikslis, juo nesiekiama šokiruoti, tačiau sunku paneigti ir tą faktą, jog jis viena ar kita forma pasireiškia didesnėje pusėje pasirodymų. Vienur labiau integruotas, kitur mažiau, tačiau gausiai ir sistemingai, lyg madingas šių dienų atributas. O nuogumas (kaip ir beje visa kita), jeigu nesuteikia atsakymų, užduoda (dažnai bereikalingus) klausimus, kurie tik atitolina nuo tikrosios kūrinio žinutės.

Lenko Mikołaj Mikołajczyk “Laukimą” sunku priimti tiesiog čia ir dabar. Valandos trukmės ne itin estetiškas nuogo atlikėjo pasirodymas (atsiprašau, bet man vyriškas kūnas retai asocijuojasi su estetika) praranda dalį žavesio, jeigu tu jį interpretuoji tik iš prieš akis esančios informacijos. Mikołaj Mikołajczyk pasakoja savo istoriją, kaip būdamas baleto šokėju patyrė traumą po kurios save reikėjo atrasti iš naujo. Tai nuogas ir nuoširdus pasakojimas, kurio šiek tiek susigūžti verčiantį tekstinį nuoširdumą keičia nuogas kūnas. Čia lenko nuogumas visiškai pateisinamas, nes radikalaus atvirumo efektas pasiekiamas, nors ir neįprastomis priemonėmis. Kur kas blogiau, kad neįgudusiai (suprask – ne šokėjo) akiai pasirodymo turinys ilgą laiką taip ir lieka nesuprastas – transformacija iš puikaus baleto šokėjo į tą, kuris kovoja su savimi, jog padarytų tai, kas anksčiau fiziškai nebuvo problema, gali būti pastebėta tik specialisto. Taip tu turi išlaukti iki tam tikrų simbolinių žingsnių pasirodyme, jog suprastum, kad kažkas įvyko, vyksta – galvos nusiskutimas (naujas etapas), bebalsis karaoke dainavimas (ėjimas į naują nepatirtą sritį, darymas kažko naujo). Tačiau nežinant tragedijos priežasties, nepastebėjus pačios tragedijos, net ir šie simboliniai veiksmai sukelia daugiau klausimų negu duoda atsakymų.

Prieš spektaklį kažkas tiesiog filmavo besirenkančius ir laukiančius žmones. Niekas nežinojo, jog tai finalinė pasirodymo dalis. Mikołaj Mikołajczyk į savo vietą pasodina iš salės pakviestą žmogų, pats atsisėda toje pačioje baltoje juostoje kitame salės gale, o už nugarų rodomi mes. Tiesiog. Tiesiog, tačiau tie vaizdai sukelia juoką. Atrodo, kad esi paprastas žmogus, bet užtenka būti prigautam ir būt parodytam viešumoje, kai tai sukelia aplinkinių šypsenas ar juoką. Ar ne panaši reakcija buvo į lenko atvirumą? Ar sėdėdami salėje apsirengę esam nors kiek kitokie, mažiau pažeidžiami ar tik slepiamės Mikołaj Mikołajczyk atvirumo šešėlyje? Čia dar prisimenu ant vieno paminklinio akmens iškaltus žodžius: “Ten, kur tu esi, aš buvau. Ten kur aš esu, tu būsi”.

Pusvalandžiu per ilgas, bet turint kūrinio šifravimo kodą – atvirumu pritrenkiantis kūrinys.

Atgal