Enrika Striogaitė, Rėjus Čemolonskas | Kulturpolis.lt

Šįmet Modernaus šokio festivalis sutapo su astronomų užfiksuota superpilnatimi. O gal visai ir nesutapo: XX-toji, jubiliejinė, šokio šventė jau pati yra pilnatis – tiek rodomų festivalyje spektaklių brandumu, tiek išaugintų žiūrovų gausybe. Taigi nenuostabu, kad per dvidešimtį metų išsipildžiusiame festivalyje šįmet AURA (festivalio rengėja) danguje pakabino ir pilnatį, kuri itin tiko vertikalaus šokio trupei IL POSTO IR MARCO CASTELLI iš Italijos - jos pasirodymą modernaus šokio gerbėjai nemokamai galėjo matyti... ant Žilinsko galerijos sienos. Švietė pilnatis (superpilnatis), tamsoje paskendusi susižavėjusių žiūrovų minia ir ant galerijos sienos vertikaliai šokančios šokėjos bei gyvai grojama saksofono muzika. Greta, ant kitos galerijos sienos pakabintame ekrane buvo galima matyti  filmuojamą ir jau horizontaliai pateiktą šokį, kuris priminė nesvarumo būsenoje judančius kosmonautus - skirtumas tik tas, jog čia kiekvienas judesys siekė prasmės ir grožio įkūnijimo.

Festivalio pilnatį įrodė ir šiųmečiame festivalyje pristatytos dvi AUROS premjeros: pirmąją šventės Kaune dieną parodyta Birutės Letukaitės „Lietaus reminiscencijos“, kurioje šv. Kristoforo kamerinis orkestras atliko kompozitoriaus Gintaro Samsono koliažą orkestrui, šokėjams ir fonogramai, o B. Letukaitė sukūrė šokį, metusį savotišką iššūkį „muzikiniam takeliui“, t. y. tiek muzika, tiek šokis scenoje gyveno savarankiškus gyvenimus: ėjo kartu, atskirai, ir nors kartais persikirsdavo, nesistengė susitikti.

Na, o kitoje premjeroje, tvirtai galima teigti – spektaklyje, „Atvirų akių panoramos“ muzika, gyvai atliekama daina pildė ir papildė scenoje vystomą dramatišką vyksmą, kurį meistriškai rutuliojo AUROS ir teatro MANANTIALES (Ispanija) šokėjai. Ir nors festivalio leidinyje nurodoma, kad režisieriai, scenografai, muzikos kūrėjai ir tekstų autoriai išlieka anonimais, vis dėlto pernai festivalyje matytas sukrečiantis teatro MANANTIALES pasirodymas verčia manyti, kad vairas buvo ispano rankose, nes tiek pernykštis ispanų spektaklis, tiek šiųmetis, sukurtas drauge su AUROS trupe, panašia stilistika kalbėjo apie tuos pačius, esminius dalykus. Kur mes einame? – rėkė šis spektaklis ir rėkė taip įtaigiai, kad nė vienas, buvęs salėje, nesvarbu, kurioje scenos pusėje, nesidairė nei atgal, nei į šoną, nes buvo priverstas žvelgti į save patį. O nuogi šokėjų kūnai sustiprino ne smalsumą, o įtampą.

Nuogo kūno šiųmečiame festivalyje buvo į valias: į atvirą „pokalbį“ su žiūrovu leidosi Mikolaj Mikolajczyk (Lenkija), taip pat trupės „PROVISIONAL DANZA“ (Ispanija) šokėjai, regis, ir lenkų ZAWIROWANIA DANCE (jo nemačiau), ir nepamirštamą įspūdį sukėlę šveicarai.

ALIAS/GUILHERME BOTELHO (Šveicarija) premjera „Šoninis lietus“ – tai spektaklis, kurį jau dabar norėtųsi vėl pamatyti – pasinerti į visa apimančią meditaciją, išgyvenimus, kontempliuoto pasakojimo gelmę. Nes sudėtingas ir drauge lengvas, lengvas ir drauge sudėtingas, beje, sukurtas be jokių šiandien madingų efektų, galima sakyti sukurtas paprasčiausiomis priemonėmis – judesiu (nes „judesys – esminis būties objektas“), ir tiesiog užburiantis.

Savotiškų burtų prisodrintas buvo ir A.LTER S.SESSIO (Prancūzija) pasirodymas, tik tie burtai jau visai kitokie: beprotiškas garsas, žemi dažniai, lazeriai ir, žinoma, iš savęs išeinanti šokėja. Apskritai,  A.LTER S.SESSIO – tai galima sakyti jau XXII-ojo amžiaus spektaklis, kurį, beje, nelengva ištverti fiziškai. Kam prireikia ausų kamštukų, kam širdies lašelių, o kai kam gali prisireikti ir greitosios pagalbos ekipažo. Tačiau sužinoti bei pamatyti, kad gali būti (yra) net ir toks šokis – galimybė, atsiverianti turbūt tik Šokio festivalyje.

Anksčiau minėjau, kad vieno spektaklio nemačiau. Iš tiesų nemačiau ir dar vieno – KAREL VANEK „Laisvės fantomo“ (Vokietija), nes festivalio pradžioje žurnalistų buvo numatyta neįleisti į kai kuriuos spektaklius. Pasiūlyta pasižiūrėti repeticijas, kurios, deja, vyko kitų trupių pasirodymo metu. Taip ir išėjo, kad stebint M. Mikolajczyk repeticiją, kuri pasirodė tik mankštelė (nes šokėjo už valandos laukė spektaklis), teko praleisti  lenkų ir vokiečių trupių pasirodymus. Gerai, kad paskui vis dėlto žurnalistams buvo atvertos durys, nes tuo metu su kolegomis pasijutome išties keistai (pradėjome diskutuoti apie kultūros sąvoką mene ir kasdienybėje).

Kita vertus, viską supratome – kalčiausias čia reikiamų erdvių stygius, tarkim scena (su specialia apšvietimo technika, danga, žiūrovų kėdžių išdėstymu taip, kad jie galėtų matyti) turėjo pavirsti nedidelės BLC (Verslo lyderių centro) konferencijų, paveikslų galerijos salės. Pasirodymai taip pat vyko „Girstutyje“, Dramos teatre, senajame „Lituanicos“ fabrike. Ir nors labai patiko vertikalaus šokio atlikėjų pasirodymas, vis dėlto nesinori linkėti, kad kitais metais festivalis vyktų vien tik ant sienų ar stogų, nes, kaip ten bebūtų, bet ne erdvė turėtų diktuoti sąlygas, ji spaudžia į kampą ir neišlaisvina, o menas – beveik laisvės sinonimas. O taip artikuliuojant ir pilnatį danguje galima pakabinti.

Atgal