Lina Sabaitytė | MiestoIQ.lt

Šį vakarą 20 val., Kauno paveikslų galerijoje, įvyks pirmasis 20-ojo tarptautinio modernaus šokio festivalio pasirodymas, premjera „Lietaus reminiscencijos / Išplautas dangus“. Tai bendras šokio teatro „Aura“ ir Šv. Kristoforo orkestro projektas, kuris išaugo iš mažos pradinės idėjos sėklos ir šiandiena bus pirmą kartą parodytas ne tik žiūrovams, bet pasirodys, kaip ilgų repeticijų rezultatas, patiems kūrėjams. Muzikos kompozitorius – Gintaras Samsonas, choreografė – Birutė Letukaitė, dirigentas – Donatas Katkus.

Premjeros išvakarėse vykusios repeticijos metu, trumpai apie spektaklį sutiko papasakoti pati choreografė ir teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė:

Kaip gimė šio projekto kartu su Šv. Kristogoro orkestru idėja?

Pirmiausia tai buvo kompozitoriaus Gintaro Samsono pasiūlymas. Vienas mažas fragmentas buvo atliktas šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“ – orkestras grojo Kauno filharmonijoje ant scenos, o viena mūsų šokėja balkone atliko judesio pasirodymą. Visiems labai patiko, todėl kompozitorius pasiūlė savo ilgą muzikinį kūrinį. Mes visada esame atviri eksperimentams, todėl sutikome. Šio projekto premjera turėjo įvykti anksčiau, bet tai būtų buvęs labiau muzikinis pasirodymas nei šokio. Dėl tam tikrų techninių nesklandumų minėtoji premjera nevyko, todėl nusprendėme tai padaryti būtent „20-ojo tarptautinio modernaus festivalio“ metu. Aš tik vėliau suvokiau, kad šokio festivalyje šio projekto pagrindinis elementas tampa choreografija, o muzika pereina labiau į antrą planą.

Festivalio metu mes turėsime dvi premjeras. Kompozitorius šį kūrinį kūrė kaip libretą, pavadinimu "Lietaus reminiscencijos". Kai aš pradėjau jo klausyti, suvokiau, kad tai tokia muzika, kurios aš nesirinkčiau šiuolaikiniam šokiui, nes ji nėra įprasta būtent šio žanro šokiui, ji neduoda erdvės choreografui, ši muzika sukurta taip, tarsi reikalautų tik kažkokios jos iliustracijos. Tai man buvo didžiausias iššūkis, sunkumas, kaip rasti raktą, kaip kalbėti savo "kalba", judesio kalba, naudojant šią muziką. Bandymai ir ieškojimai tęsėsi gana ilgai, mes ir dabar esame ieškojimo kelyje, nors jau rytoj (t.y. šiandien - aut. pastaba) premjera. Šį kūrinį būtų galima pavadinti savotišku eskizu - tai lyg repeticija ir koncertas vienu metu, kūrinys nėra baigtas.

Vaizdas toks: susirinko orkestras ir šokėjai, veiksmas vyksta „čia ir dabar“. Kai kurie šokėjai tiesiog ant scenos ieško judesio, bando fragmentus, kažkur jau yra sustatytos kombinacijos – visi šokėjai tai daro kartu, kažkas atsitraukia, mąsto kitą veiksmą, nueina vandens atsigerti ir panašiai. Tokio kūrinio aš dar nesu dariusi, man tai įdomus patyrimas, bet dar žiūrėsime, aš jis gyvuos kaip atskiras kūrinys be orkestro. Su orkestru mes turėjome tik kelias repeticijas, daugiausia repetavome su įrašu, tad jei jis galės egzistuoti toliau, tada šios premjeros yra kelio pradžia – viskas susiūta tarsi pirmomis pastrigtomis. Pasirodyme yra labai daug improvizacijos momentų, kiekvieno šokėjo improvizacija yra tikslinė, jis žino, ką turės daryti. Statydama šį spektaklį rėmiausi dviem XX a. kūrėjais, kompozitoriumi Johnas Cage‘as ir choreografu Merce Cunninghamas, kurie daug metų bendradarbiavo kartu, jų požiūris į muziką ir judesį scenoje buvo gana keistas.

Cunninghamas labai daug eksperimentavo - būdavo ir taip, kad šokėjai ateidavo į spektaklio premjera ir nežinodavo kokią muziką išgirs spektaklio metu ir kiekvieno pasirodymo metu jis keisdavo muziką. Jie kalbėjo, kad muzika ir šokis turi savo atskirus gyvenimus, jie neturi būti priklausomi, nei vienas nėra svarbesnis ar nesvarbesnis – tą vakarą scenoje jie yra nepriklausomi vienas nuo kito, bet susitinka vienoje scenoje, jie gali ir prasilenkti arba susitikti tik tam tikrais momentais. Man šis požiūris pasirodė labai įdomus, tik mano atveju, kai kurie šokio momentai susiejami su kompozitoriumi. Spektaklį sudaro keturios dalys: prologas, knyga, sena fotografija ir nuodėmė, kurią kompozitorius pamatė visai kitaip nei aš, man minčių kilo remiantis Hieronymus Bosch tapybos darbuose pavaizduotais kūnais, kurie yra pritvinkę tos pirminės nuodėmės.

Šokėjai spektaklyje panaudos ir gestų kalbą, kuri bus jų pačių išgalvota kalba, ji naudojama kaip forma, kaip priemonė minčiai išreikšti.

Šiame projekte „Aura“ bus visai kitokia. Čia šokėjas negalės pasislėpti už judesio, prieš tai visuose „Auros“ spektakliuose judesys yra sustatytas nuo A iki Z, visa choreografija paruošta ir visi šokėjai yra už judesio, o dabar bus momentai, kur šokėjai scenoje stovės patys už savęs, „čia ir dabar“. Gali matytis ir koks pačių šokėjų, kaip asmenybių, požiūris į nuodėmę.

Ar šiame spektaklyje muzikinis kūrinys yra išbaigtas, o choreografija nuolatos kūrybinėje stadijoje?

Pats muzikos kūrinys yra išbaigtas, libretas. Šiuolaikinis šokis jau atsisako tokių išbaigtų baletinių istorijų, todėl šiame spektaklyje aš ieškojau visai kitokio santykio su muzika. Čia susitinka klasikinis muzikos kūrinys ir šiuolaikinis šokis, bus ir gryno šokio, ir performanso, ir veiksmo, ir dramos - tai sintezė, kurią mes bandome kurti pirmą kartą.

Kaip sekėsi pritaikyti šiam spektakliui, o tuo pačiu ir orkestrui, šią netradicinę, Kauno paveikslų galerijos, erdvę?

Mes jos dar visiškai neišbandėm, bet tai darome tikrai ne dėl to, kad specialiai to norėtume, bet todėl, kad Kaune nėra scenos, kur būtų galima sutalpinti orkestrą ir šokėjus. Čia mes turime 15 metrų plotį ir dar iškyšulį orkestrui susodinti. Nors Kaune turime didžiulius „Girstučio“ kultūros rūmus, net ir ten scena tėra 9 metrų pločio. Tai yra didžioji Kauno problema, kurią būtina spręsti, Kaunas neturi paprasčiausios, normalios koncertinės teatrinės salės, kurioje galėtų pasirodyti nepriklausomi šokėjai, teatrai, koncertai, atvykę svečiai bei muzikantai. Per dvidešimt nepriklausomybės metų Kaune nėra pastatyta nieko, kas būtų skirta menams, jokios tam tinkamos erdvės. Tam buvo galima pritaikyti senus kino teatrus, kurie dabar dūlija ir pūva, iš kai kurių padaryti kazino, o dar kiti iš viso nugriauti. Gamyklos ar buvę fabrikai, taip pat, tam būtų tikę, kaip tik šiuo metu, buvusioje „Lituanicos“ gamykloje statome bendrą projektą su ispanais „Atvirų akių panoramos“. Pavyzdžiui, Klaipėdos menų doke, šis spektaklis puikiai žiūrėjosi.

Žinoma, aplinka gali tikti spektakliui, bet problema kyla žiūrovams – kaip susodinti žiūrovus, kai nėra jokios pakylos, o nuo antros eilės sėdintys žmonės negali nieko matyti. Dabar mes verčiamės per galvas Kauno paveikslų galerijoje, kraustome visus sandėlius, dedame įvairias rastas platformas, ant jų statome kėdes, kad susidarytų bent menkiausia pakyla, kad bent kažkaip pagerinti žiūrovo matomumą. Mes tikrai nežinome, kiek žmonių tilps šioje erdvėje. Štai tokios yra netradicinės erdvės „atrakcijos“ – gal ir smagu, kad kažkas vyksta tokiose erdvėse, bet kiek mums tai kainuoja pastangų ir finansų, mums padeda savanoriai, studentai. Paruošti tokią erdvę spektakliui yra grynas vargas.

O kokia turėtų būti ta tobula erdvė šiuolaikinio meno pasirodymams?

Joje turėtų būti amfiteatrinis pakilimas ir maždaug 15x15 metrų išmatavimų aikštelė. Tokioje erdvėje tilptų visi teatrai. Žiūrovams turėtų būti maždaug 600 vietų, tada viskas tilptų – ir festivalis, ir koncertai. Taip pat reikalinga aukštesnė erdvė, tinkanti šokėjui pakelti, apie 400-500 metrų į viršų, minimaliai gali būti 300 metrų, kamerinė erdvė, bet svarbu, kad daug erdvės veiksmui, ir, žinoma, turėtų būti įrangą, apšvietimas ir garsas, juk gyvename XXI amžiuje. Jei mes lygiuojamės su visu pasauliu, organizuojame renginius, kurie turi atgarsį visame pasaulyje, tai turime turtėti ir tam tinkamas patalpas, kur galėtume priimti atvykstančius svečius. Apie tai turėtų susimąstyti tie, kurie kuria miesto įvaizdį, kurie valdo tam skirtus finansus, juk reikia turėti viso Kauno ir kultūros bei meno viziją, galvoti ne tik apie paviršutiniškus dalykus.

Trumpas projekto "Lietaus reminiscencijos / Išplautas dangus" pristatymas

Lietaus reminiscencijos – tai koliažas orkestrui, šokėjams ir fonogramai. Kūrinį sudaro penkios dalys: Prologas, Knyga, Sena fotografija, Nuodėmė ir Epilogas. Prologe pristatomas lietaus motyvas, kurio sukurta nuotaika vėliau lydės visame kūrinyje. Lietus – kaip gaivintojas, jame atgyja prisiminimai.

Antrojoje dalyje „Knyga“ fugos forma atskleidžiamas seniai perskaitytos knygos prisiminimas ir jo sukeltas minčių lietus.

"Sena fotografija" - tai ne nostalgija, tai tik srautas malonių širdiai garsų... Šioje dalyje vaizduojama, kaip sukasi mogaus mintys aptikus seną, ilgai nematytą fotografiją.

Ketvirtoje dalyje „Nuodėmė“ daugybe koliažinių sugretinimų bandoma garsais atskleisti nuodėmės anatomiją, parodyti, kokia plonytė linija skiria tikrąsias vertybes nuo mūsų ydų, kiek nedaug tereikia, kad tai, kas yra gera pavirstų į bloga.

Epilogas – tai apibendrinimas, pabaiga. Vėl suskambėjęs lietus uždaro ratą.

- Gintaras Samsonas

Išplautas dangus. Du žymiausi XX a. kūrėjai kompozitorius John Cage ir choreografas Merce Cunningham ilgus metus dirbę kartu teigė, jog muzika ir šokis scenoje gyvena savo gyvenimus. Jie gali eiti kartu, atskirai, kartais persikirsti, bet gali ir nesusitikti. Choreografė pasinaudojo šiuo postulatu pateikdama savo interpretaciją muzikai ir kūno plastikai.

Veiksmas vyksta čia ir dabar ir būtent veiksmas tampa meno objektu. Pasirodymo tapatybė nefiksuota, tačiau kelias kuriuo einama nubrėžtas iš anksto. Šokėjo užduotis čia gebėti atitrūkti nuo šio kelio ir laiko diktato, tai galimybė atitolti, pasirinkti asmeninę ir kritinę savo-scenarijaus distanciją. Tuomet šokėjas ne kartoja pateiktą formą, bet pats tampa forma kuriančia veiksmą.

Hieronymus Bosch tapybos darbuose užfiksuotos septynios didžiosios nuodėmės tampa ne statiškais moraliniais konceptais, ne fotografo, dailininko ar istoriko užfiksuotu vaizdu ar tekstu, bet patirtimi čia ir dabar.

"Laukinis obuolys atšiaurus ir aitrus, taip pat ypač tinka vynui išsaugoti, kad nesurūgtų. Tad griežtai nubausdami blogį, išsaugome dorybę". (Bockler, 1688)

- Birutė Letukaitė

Fotoreportažą iš pasirodymo galite rasti čia.

Atgal