Lina Sabaitytė | MiestoIQ.lt

Šią savaitę, rugsėjo 16 dieną Birštone bus pristatytas naujausias teatro "Aura" šokėjų ir ispanų teatro "Manantiales" bendras projektas "Atvirų akių panoramos". Vėliau projektas keliaus į Klaipėdą ir Vilnių, o rugsėjo 25 dieną spektaklis grįš į Kauną ir bus rodomas buvusioje "Lituanicos" gamykloje. Nuo rugpjūčio mėnesio pradžios Lietuvoje repetuojantys ispanai ir lietuviai kuria ne tik naują spektaklį, et ir savotišką performanso rūšį, kuriame, pasak reisieriaus, persipina gyva muzika, daina, poezija, šokis, teatras - "tai performansas, kai tu negali pasakyti, ką iš tiesų žiūri - miuziklą, spektaklį ar šokį".

Šiandiena noriu pristatyti antrą "Atvirų akių panoramos
repeticijos apžvalgą, kurioje galėsite pastebėti šiokių tokių pokyčių, artėjant spektaklio premjerai.

Praėjusią savaitė į repeticijas įsitraukė nauji nariai - muzikantai, atvykę iš Ispanijos. Dabar atvėrus buvusios "Lituanicos" gamyklos duris gali išgirsti fortepijono skambesį, vietomis sumišusį su elektroninės muzikos garsais bei dainuojančios moters balsą, palengva "apkeliaujantį" visus apleistos gamyklos kampelius. Visa tai kuriama anonimiškai, be vardų ir pavardžių, be veidų ir garbėtroškų polėkių. Režisierius nuo pat savo karjeros pradžios, spektaklius kūrė pasitelkdamas gyvą muziką, kuri ant scenos persipina su kitomis meno rūšimis - šokiu, teatru, performansu, poezija bei daina.

Spektaklio kūrėjus įkvėpė Jono Meko ir ispanų poeto Federico García Lorca gyvenimo istorijos, jų abiejų kultūrinės patirtys bei socialinis-politinis aspektas. Nemažai socialinės problematikos buvo galima aptikti ir režisieriaus pristatytame spektaklyje, praeitų metų festivalyje „Spekuliacijos“. „Aš nesuprantu kūrybinio darbo ant scenos, kuris neturėtų nieko bendro su mano asmeniniu gyvenimu ir patirtimi, tokiu būdu aš išreiškiu save per kūrybą. Man labai įdomu, kaip lietuvių auditorija supras šį spektaklį, nes esmė ta, kad lietuviai ir ispanai yra labai skirtingi, tad man įdomu, ar jie supras šią mano žinutę, kurią noriu pasakyti ne žodžiais, bet visai kitokia kalba. Šio spektaklio pagrindą sudaro ne šokis ar puikūs šokėjai, daug svarbiau yra žinutė, kurią noriu pasakyti, ji čia tokia pat svarbi, kaip ir geri šokėjai,“ – pasakoja spektaklio režisierius.

Žinoma, kukliems lietuvaičiams, sukaustytiems religinių ir visuomeninių normų, į akis kris ir nuogi kūnai scenoje, todėl nesusilaikiau nepaklaususi režisieriaus, kodėl taip ir ne kitaip kuriamas šis spektaklis. Iš tiesų atsakymas buvo provokuojantis, nors ir labai trumpas – „O kodėl ne?“ Vis tik suvokdamas lietuvių ir ispanų mentalitetų skirtumus, režisierius paaiškina: „Turite suprasti, kad mes atėjome iš visai kitokios kultūros, kur nuogas kūnas yra normalus reiškinys. Mes taip pat turėjome tokių problemų, kaip drovumas, praėjo nemažai laiko kol savo visuomenėje apsinuoginę pradėjome jaustis patogiai. Mes turime savo istoriją, esame atėję iš Frako rėžimo, kuris šiek tiek panašus į komunizmą, su kuriuo buvote susidūrę jūs, tad turėjo praeiti pakankamai laiko, kol tapome tokie, kokie esame dabar. Nežinau, kaip buvo čia, bet Ispanijoje, prieš įsivyraujant Franko rėžimui, maždaug ketvirtajame dešimtmetyje, mūsų šalyje buvo didžiulė nuogo kūno laisvė“. Žinoma, negalima paneigti ir to fakto, kad Ispanijos klimatas palankesnis nuogo kūno laisvei. „Tiesa pasakius, aš nemėgstu kalbėti apie nuogą kūną. Manau, kad tai objektas, savotiška komunikacijos priemonė, o spektaklį žiūrintis žiūrovas turėtų pamiršti, kad scenoje yra būtent nuogas kūnas,“ – teigė režisierius.

Spektaklyje galima bus sutikti ir tokių personifikuotų personažų, kaip vištos, viena iš jų padeda kiaušinį – šioje scenoje jaučiamas sarkazmas, tačiau į ką jis nukreiptas taip pat klausiame režisieriaus: „Aš stebėjau vištų elgesį ir geriau įsižiūrėjęs galėjau įžvelgti labai daug panašumų į žmogaus elgesį. O kiaušinio simbolis čia atsirado iš mito apie vištą dedančią auksinius kiaušinius. Spektaklyje yra scena, kur moteris, kuri vėliau padeda kiaušinį, mėtosi pinigų kupiūromis, todėl tai yra mistifikuotas momentas, apie žmogaus ir gyvūno sąsają. Tai metaforiška scena – kai vištą pamaitini, ji duoda kiaušinius, panašiai būna ir žmonių pasaulyje, tarpusavio santykiuose“.

Šių metų Tarptautinio modernaus šokio organizatoriai susiduria su netradicinių erdvių pritaikymo spektakliams problema. Spektakliai vyks Kauno paveikslų galerijoje, ant M. Žilinsko dailės galerijos sienos, BLC verslo lyderių centro konferencijų salėje bei buvusioje „Lituanicos“ gamykloje, pastarojoje repetuojama „Atvirų akių panoramos“ premjera, klausiu režisieriaus, kaip jam pačiam sekasi kurti tokioje aplinkoje? „Visų pirma - mes neturėjome kito pasirinkimo. Bet jei mums reikėtų rinktis, vietoj šios erdvės ir teatro scenos, tai galiu pasakyti, kad ši vieta leidžia daugiau tyrinėti ir eksperimentuoti statant spektaklį. Pavyzdžiui, praeitais metais šiame festivalyje rodytam spektakliui „Spekuliacijos“, VDU didžiosios salės scena buvo labai tinkama būtent tam spektakliui. Svariausia nepamiršti, kad veiksmas prasideda jau tada, kai žiūrovai patenka į salę, svarbu, kad juos pasiektų žinutė, kurią nori pranešti spektaklio kūrėjai, todėl erdvė turi būti tinkama būtent tai žinutei pranešti,“ – pasakojo režisierius.

"Atvirų akių panoramos"

1929 m. ispanų poetas Federico García Lorca iškeliauja į Niujorką. Miestas karščiausiame chaoso taške, finansinės ir socialinės krizės akivaizdoje. Kol bankininkai šokinėja per dangoraižių langus, tūkstančiai darbininkų ir jų šeimų eilėse laukia norėdami gauti lėkštę karštos sriubos. Lietuvių poetas Jonas Mekas į Niujorką atvyksta 4-to dešimtmečio pabaigoje bėgdamas nuo karo apėmusio senąjį kontinentą. Amerika tuo tarpu euforiškai švenčia pergalę kare, o auganti vidurinioji klasė ruošiasi suvartoti visą pasaulį į skutus.

Pirmasis atvykęs poetas Niujorko mieste pasiekė universaliosios poezijos aukštumas. Amerikos visuomenė paliko Lorcai neišdildomą įspūdį. Nuo pat savo atvykimo pradžios jis niekina kapitalizmą ir moderniosios visuomenės industrializaciją, ypač kuomet šie procesai paliečia rasines mažumas.

Jonui Mekui atvykus į Niujorką ir pradėjus savo žymiuosius dienoraščius „Walden“, kuriuose atvirai garbinamas Šiaurės Amerikos rašytojas H. D. Thoreu, pasitraukęs į Masačiusetso miškus dviems metams tam, kad atrastų gamtos gėrį, pažintų pamatinius žmogaus poreikius ir vienumoje dar kartą pažintų save.

Vaikščiojimas miesto parkuose Mekui tampa efemerišku grįžimu į gamtą, kurią ankstyvaisiais savo gyvenimo metais jis pažino Lietuvoje. Jo filmuose rodomos gamtinės aplinkos, pastebimas lyrinis jautrumas ir nostalgija nukreipta į praeitį.

Abiejų kūrėjų pasaulyje atsiranda gamtos ir civilizacijos dichotomija. Lorca patyrė kapitalizmo nuosmukio laikotarpį, kuomet sistema spjaudydavosi savo gyventojais per langus į Kvynso upę. Mekas išgyveno sistemos atgimimą, čia vartotojiška sistema taškėsi savo gyventojais visose pasaulio jūrose.

Pasirodyme analizuojamos skirtingos Ispanijos ir Lietuvos situacijos. Dviejų Niujorke apsistojusių menininkų gyvenimo istorijos ir jų kūryba tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis, nagrinėjama globali pasaulio situacija ir pasipriešinimo formos gresiančiam kibernetiniam kapitalizmui.

Jūsų dėmesiui fotoreportažas iš repeticijos čia.

Atgal