Lina Sabaitytė | MiestoIQ.lt

Vaiduokliškame buvusios „Lituanicos“ gamyklos pastate vyksta šis tas neįprasto, internacionalaus ir intriguojančio. Šiuo metu ten įsikūrė Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai kartu su teatrais iš Ispanijos „Mananiales“ ir „Tranvia“, kurie ruošia naują premjerą šių metų Tarptautiniam modernaus šokio festivaliui. Kūrybinis procesas vyksta jau nuo rugpjūčio mėnesio pradžios, kiekvieną kartą spektaklis „Atvirų akių panoramos“ įgauna vis naujų prieskonių, auga, o galutinį rezultatą parodys tik žiūrovams festivalio metu. Vis tik, smalsiausiems suteikiama galimybė sužinoti daugiau, skaitant MiestoIQ.lt portale raportuojamas naujienas apie spektaklio kūrybinio proceso eigą bei kitas, su festivaliu susijusias, naujienas.

Trumpai apie teatrus

Teatras "Tranvia" buvo įkurtas 1987 metų pabaigoje. Jo kūrėjai siekį suburti profesionalią ir stabilią meno kūrėjų organizaciją Aragono regione. Po aštuonerių gyvavimo metų, dešimties pastatymų ir nesuskaičiuojamų turų skersai ir išilgai Ispanijos kompanija nusprendė sukurti vietą, kur galima būtų rengti pasirodymus ir kurti. Prabėgo metai reformų, nemažai buvo investuota, tad 1996 metais Saragosoje užgimė teatras "Estación". Ten ir įsikūrė teatras "Tranvia".

Tetare "Manantiales" dirba skirtingų disciplinų menininkai tam, kad patenkintų tikrai šiuolaikinių projektų troškulį. Jie siekia išlaikyti kryptį, kurią teatras pradėjo susikūręs 1995 metias. Pajutę, kad Valensijoje meninis ir kultūrinis atsinaujinimas sustojo, 2002 metais jie atidarė savo kūrybinę erdvę. Čia vykstantiems pasirodymams nereikia milijonierių pinigų, kuriuos šie duoda vedami abejotinų intencijų. Teatras "Manantiales" turi tai, kas reikalinga kultūrinei rezistencijai.

Kauno šokio teatras "Aura" – seniausias ir didžiausią patirtį turintis municipalinis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, pelnęs ne tik nacionalinį, bet ir tarptautinį pripažinimą. 1980 trupę įkūrė buvusi šokėja, dabar – žinoma choreografė ir šokio pedagogė Birutė Letukaitė. Ji iki šiol vadovauja šiam teatrui.

Kauno šokio teatras „Aura“ – seniausias ir didžiausią patirtį turintis municipalinis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, pelnęs ne tik nacionalinį, bet ir tarptautinį pripažinimą. 1980 trupę įkūrė buvusi šokėja, dabar – žinoma choreografė ir šokio pedagogė Birutė Letukaitė. Ji iki šiol vadovauja šiam teatrui.

Kauno šokio teatras „Aura“ – seniausias ir didžiausią patirtį turintis municipalinis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, pelnęs ne tik nacionalinį, bet ir tarptautinį pripažinimą. 1980 trupę įkūrė buvusi šokėja, dabar – žinoma choreografė ir šokio pedagogė Birutė Letukaitė. Ji iki šiol vadovauja šiam teatrui.

"Aura" reprezentavo Lietuvos šiuolaikinį šokį daugelyje tarptautinių kultūros renginių, pasirodė 25 užsienio valstybėse, buvo 140 festivalių dalyvė; išugdė puikius šokėjus, demonstruojančius aukštą šiuolaikinio šokio atlikimo kultūrą.

"Aura" nuolat bendradarbiauja su užsienio choreografais ir šokio pedagogais; vykdo socialines-edukacines programas šokio mėgėjams ir profesionalams; kuria bendrus projektus su kitų sričių menininkais. „Auros“ kūrybinė veikla įvertinta miesto, šalies ir tarptautiniais apdovanojimais.

Spektaklio "Atvirų akių panoramos" (N-18) kūrybinis procesas (1 dalis)

Spektaklio kūrėjų valia režisieriai, scenografai, muzikos kūrėjai, autoriai ir tekstų autoriai išlieka anonimais.

Spektaklio anotacija prasideda eiliuota įžanga, kuri taikliai apibūdina pagrindinę spektaklio mintį:

Karas dar tik prasideda

Kur yra žodžiai,
kur namai,
kur mano protėviai,
kur mano mylimieji,
kur mano draugai?
Jų nėra, vaike mano.
Viską pats turi sukurti.
Turi sukonstruoti kalbą,
joje tu gyvensi.
Tu turi pastatyti namą,
čia nebebūsi vienas.
Turi atrasti sau protėvius,
kurie tave išlaisvins tam,
kad išrastum sentimentalumo mokslą,
jo dėka dar kartą pamilsi.
Bet visa tai padaryti
tau trukdys pamatinis priešiškumas
nes pabudusieji yra
vis dar miegančiųjų košmaruose.
Prapuolę vaikai
yra visiems priimtinos tvarkos našlaičiai.
Laimingieji pamestinukai,
pasaulio chaosas priklauso jiems...

Modernaus šokio kūrėjai iš Ispanijos ne primą kartą pristatys spektaklį socialine tematika. Jie kreipiasi į žiūrovus šiek tiek šokiruojančiai, kitaip nei įprasta santūriam lietuviui. Galbūt taip, kaip derėtų, jei nori būti išgirstas, galbūt taip, nes kitaip, paprasčiausiai, neįmanoma.

Vos įžengus į pastato-vaiduoklio patalpas, apima tuštumos jausmas. Galbūt, kaip tik dėl to, ši vieta taip puikiai tinka statyti spektaklį „Atvirų akių panoramos“. Ispaniškai dainuojančios mergaitės basas lėtai aidi didžiulėje salėje, muzika pasiekia kiekvieną salės kampelį, o dėmesį prikausto šokėjai. Nors tai tik repeticija, visi apsitaisę sceniniais drabužiais, o režisierius kukliai prisėda ant iš dėžės suręstos kėdutės.

Kaip pašalinė žiūrovė negaliu nepastebėti, kad repeticija, tai savotiškas internacionalinis kūrybinis veiksmas, kuris prikausto ir tu tiesiog negali išeiti jei nepasibaigus. Pusiau ispaniškai, pusiau angliškai tarpusavyje bendraujantys kūrėjai dirba profesionaliai, nesijaučia jokios įtampos ar jaudulio.

Spektaklis tarsi prakalbo kūno kalba, veido išraiškomis ir gestais. Kartais priminė senus filmus apie karą, scenas iš mūšio lauko ir, žinoma, laimingą pabaigą, kur nugali taika ir meilė. Daugelis suglumsta išgirdę, kad spektaklyje aktoriai apsinuogins, bet galiu patikinti Jus, skaitytojai, kad tokiu būdu Jums yra suteikiama puiki galimybė stebėti kiekvieno kūno raumens judesį šokyje, čia kūnas pateikiamas nedemonstratyviai ir nevulgariai, jis čia tam, kad perteiktų pagrindinę idėją. Stebint peticiją galėjau atskirti, kur kalbama apie žmogų, kaip gležną būtybę, ir kur apie žmogų, kaip karį, nuolatinį kovotoją. Tai verčia susimąstyti, kiek kiekvienas iš mūsų esame įsukti į vartotojiškos visuomenės mechanizmą, kaip dažnai kartojamės, prisitaikome ir blaškomės...

Daugiau naujienų sužinosite sekančiame reportaže.

Atgal