LIUBLINO ŠOKIO TEATRAS | Lenkija


Liublino šokio teatrą 2001 m. įkūrė pirmoji teatro choreografė ir meno direktorė Hana Stžemiecka (Hanna Strzemiecka) kartu su Liublino technologijos universiteto Šiuolaikinio šokio trupės nariais – Ana Žak (Anna Żak), Rišardu Kalinovskiu (Ryszard Kalinowski) ir Voicechu Kapronu (Wojciech Kaproń). Tai buvo vienas pirmųjų nepriklausomų šiuolaikinio šokio teatrų Lenkijoje. Per kelerius kūrybinės veiklos metus ši trupė išvystė originalų stilių ir tapo žinoma ne tik Lenkijoje, bet ir už jos ribų. Nuosekliai vykdydama savo kūrybinę misiją trupė išaugo į profesionalų šokio teatrą Liublino kultūros centre.

Teatro pastatymų meninei raiškai kūrybinių impulsų teikia individualūs teatro trupės narių potyriai, sukuriantys tik jiems būdingą dramaturgiją ir estetiką.

Liublino šokio teatras yra inicijavęs daugybę meno ir edukacinių programų, propaguojančių šiuolaikinio šokio meną kaip galimybę atskleisti intelektualinį ir emocinį potencialą.

Ypatingą dėmesį teatras skiria bendradarbiavimui su įvairiomis kultūros institucijomis Lenkijoje ir kitose šalyse. Taip siekiama sukurti tinklą centrų, pristatančių šiuolaikinį šokį scenoje, seminaruose, paskaitose, parodose bei organizuojančių pasirodymus neteatrinėje aplinkoje.

„NN. Dovana Vaclavui Nižinskiui*“

Choreografija: Ryszard Kalinowski
Šokis: Wojtek Kaproń, Ryszard Kalinowski
Muzika: Piotr Kurek
Šviesos: James Clotfelter, Grzegorz Polak
Vizualizacija: Aleksander Janas
Trukmė: 45`
Prodiuseris: Liublino kultūros centras
Premjera: 2008 m.

„Liublino šokio teatras sužavėjo duetu. Tai buvo dvi vyriškos figūros, kurių pasaulyje vyravo balta spalva. Jie netgi vilkėjo baltai: vienas jų – baltais naktiniais marškiniais, kitas – aptemptomis baltomis kelnėmis. Judėdami jie dažnai atkreipdavo dėmesį vienas į kitą, nors abu atrodė susitelkę tik į save. Tiek individualios, tiek bendros kombinacijos stiprino deklaratyvumo įspūdį. Energingai judindami galūnes, kaklą ir liemenį, primenančius Mikelandželo skulptūras, jie kūrė šiek tiek nerimastingą, epišką erdvę. Abu vyrai demonstravo puikią fizinę formą, kuri dar labiau išryškėjo jiems apsinuoginus iki baltų drobinių trumpikių. Jų tarpusavio santykis scenoje vertė susimąstyti, kas iš tikrųjų jie buvo vienas kitam: meilužiai, kambariokai, pacientas ir slaugytojas, viskas kartu ar niekas. Kas nutiko? Kad judėjimo temos augo, keitėsi, vystėsi. Kad buvo ir nuoseklumas, ir išradingumas. Kad buvo sukurta dinamiška logika. Ir kad radosi kontrapunktas (kelių kartu skambančių savarankiškų melodijų junginys – red. past.) tarp dviejų vyrų individualių jausmų ir sakmės apie jausmą.“ (George Jackson, danceviewtimes.com, JAV)

*Vaclavas Nižinskis (1888–1950) – neeilinė asmenybė, šokėjas, moderniosios choreografijos pradininkas. Diagnozavus šizofreniją jis buvo priverstas baigti šokėjo karjerą ir paguldytas psichiatrinę kliniką Šveicarijoje. Ten parašė savo „Dienoraščius“, įkvėpusius ne vieną menininką. Įvairiose psichinės sveikatos gydymo įstaigose jis praleido apie trisdešimt metų – iki pat mirties 1950-aisiais.


„Kosmosas“

Choreografija ir šokis: Wojtek Kaproń
Muzika: Konrad Chyl
Vizualinis dizainas: Aleksander Janas, Robert Zajac
Trukmė: 40’
Prodiuseris: „Centrinis teatras – CK Liubline“

Taškas – kaip nebūties forma, visata, paprasta begarsė forma, veikiama vidinės įtampos ir išorinių impulsų, – sukuria linijos struktūrą, kuri gali suteikti įvairių emocinių impulsų.

Spektaklio choreografą įkvėpė rusų tapytojo, grafiko, dailės teoretiko ir abstrakcionizmo pradininko Vasilijaus Kandinskio (Wassily Kandinsky) tapyba bei jo teoriniai veikalai, ypač traktatas „Taško ir linijos santykis su plokštuma“.

„<…> būdas, kuriuo Kapron analizuoja didį menininką yra netradiciškas ir stulbinantis. Choreografas pasirenka šokėjo „nužmoginimo“ koncepciją, kuri leidžia jį sumažinti iki grafinio simbolio. Kaip bebūtų, elementarus simbolis – taškas, pirmiausia apibrėžia, o galiausiai ir pripildo multidimensinę erdvę. Spektaklis pradžioje gali sukelti šaltakraujiškumo ir apatiškumo įspūdį, bet tai visiškai nereiškia, jog spektaklis atsisakė emocijų <...>.“

„Kad Kapron šoka meistriškai ir yra vienas geriausių Lenkijos šokėjų – tai kritikai pripažįsta jau seniai. Šis spektaklis atskleidžia taip pat jo choreografinę vaizduotę, bet ir tai ne viskas. Jis žengia dar toliau ir sukuria dviprasmišką universumo viziją, kurioje nesunkiai pastebimi Didžiojo sprogimo teorijos atgarsiai. Tai realizuota puikiai sukurtoje vizualinėje ir akustinėje erdvėje. Judėjimas keliu, kuriame taškas virsta makrovisata, sukelia nepaprastus potyrius ir yra tiesiog stulbinantis <...>“.

Andrzej Z. Kowalczyk, „Kurier Lubelski“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

www.ltt.art.pl    www.kilku.com 
 

Atgal