Parašė: Morandis, 2008 Spalio 18, 16:35

Šokis yra lyg vanduo: jis teka, juda, stovi, krenta, kapsi. Jis hipnotizuojančiai tyvuliuoja, raminančiai banguoja, audringai ošia bei gaivalingai burbuliuoja. Jis sukasi verpetais - įtraukdamas ir paskandindamas, šokyje kaip ir vandenyje galima atrasti gyvybę arba jame numirti. Saulės šviesoje jis sutviska visomis spalvomis, tačiau tamsoje gali būt juodas, niūrus ir netgi baugus. Bet kokiu atveju, visų pirma tai - judesys, tai - aistra, tai - mintis, tai - gyvybė. Gal todėl aš jau penktą sykį apsilankiau 18 - tąjį kartą "Auros" rengiamame Tarptautiniame Modernaus Šokio Festivalyje, kuris vyko Klaipėdoje-Kaune-Vilniuje.

Kas tas modernus šokis? Iš savo kaip šios srities didelio gerbėjo patirties, galiu drąsiai pasakyt, kad tai yra viskas. Sakydamas "viskas", turiu omenyje, jog norėdamas šokti modernų šokį tu turi būti ne tik puikus šokėjas, puikus aktorius, nesveikas avantiūristas, bet ir dainininkas, akrobatas, pantomimos meistras, kartais manekenas, kartais išsigimėlis, o kartais ir (sakau su didele šypsena veide) geras-gražus-normalus žmogus.

Taipogi ten susipina arba vienas kitą papildo vos ne visų laikų meno stiliai, epochos, kryptys, bei subkultūros. Tai gali būti ir Renesansinis žaismingumas, ir Barokinis puošnumas, ir Modernistinis eksperemntiškumas, ir Simbolizmas, Siurrealizmas, Abstrakcionizmas... Visa tai galioja visiems modernaus šokio "mašinos varžteliams"; pradedant scenografija, šokio stiliumi, baigiant kostiumais ir beabejo muzika...

Ką gi, pasėkoje to, kad aš dabar esu "nelaimingas" žmogus, t.y. DIRBU, o nebestudentauju, šiais metais tegalėjau aplankyti dvi festivalio dienas, t.y. penktadienį ir šeštadienį, nors festivalis vyko, konkrečiai Kaune, nuo trečiadienio iki sekmadienio. Seniau galėdavau eiti, kad ir į visus pasirodymus. Šiaip ar taip guosti save galima buvo bent tuo, kad pamatysiu "geriausius ir labiausiai vertus dėmesio spektaklius".

"Ten nieko nėra arba - ar sapnai dieną eina miegoti?" Labiau "experienced" reiveriai, manau, neliks keistai pasijautę perskaitę šį teiginį-klausimą, ypač jei jie yra girdėję "Coil" dainą "The Snow (Answers Come In Dreams)". Tačiau dauguma turbūt bus nustebę, sužinoję, jog tai yra pirmojo mano pamatyto pasirodymo pavadinimas, šokio trupės iš Vengrijos "The Symptoms". Įdomu kokie simptomai čia turimi omenyje, tačiau dar įdomiau buvo pačiam išgyventi įvairius simptomus, stebint šį vieną iš trijų labiausiai patikusių šokių.

Pasirodymas vyko mano mylimojo Vytauto Didžiojo Universiteto salėje - vienoje iš keturių erdvių, kuriose buvo sušokti šokiai ir apie kurias - šiek tiek vėliau. Prieš tai buvusiuose festivaliuose, erdvių "išsimėtymas" irgi buvo, tačiau daugumoj viskas vyko "Vytuko" salėj. Šiais metais vaikščioti teko kur kas daugiau, o tai tik pridėjo dar daugiau įdomumo, bei netgi romantikos. Nes juk nėra nieko gražiau, kaip, kad eiti per Kauno gatves vakare ir jausti ten visišką ramybę - vos vienas kitas praeivis, vos viena kita mašina ir rudeninėmis spalvomis pasipuošę medžių lapai...

"Pagrindinė spektaklio tema - realybės ir tiesos principų nesutapimas." - taip buvo parašyta lankstinuke. Labai verta prieš tai paskaityt trumpą anotaciją, prieš žiūrint modernų šokį, kitaip tas žiūrėjimas gali arba prailgti, arba palikti be aiškių emocijų ir beabejo "supratimo". Tačiau šį 60 minučių pasirodymą - laisvai galima buvo stebėti ir be išankstinio pasiruošimo, mat vizualine prasme jis tikrai buvo nepralenkiamas, lyginant su kitais vėliau matytais. Dėl naudojamų naujausių interaktyvių technologijų, netgi buvo draudžiama fotografuoti, tačiau ir be fotografijų, manau, net po 5 ar 10 metų vaizdai atmintyje liks "kaip vakar".

Šokį atliko šeši šokėjai; trys vyrai ir trys merginos. Scenografija ir kostiumai čia nelošė didelio vaidmens, o kaip minėjau viską darė "šviesos". Įspūdingaisiai man atrodė, kuomet vienas iš šokėjų atsisėdo nugara į žiūrovus, viduryje scenos suformuoto baltos šviesos kvadrato, o ant jo nugaros atsirado ir pradėjo šokti juodas, ir mažas siluetas-šešėlis-žmogeliukas. Vėliau tas žmogeliukas "nulipo" nuo nugaros ir pradėjo "duotis" po tą visą šviesos kvadratą, o "šeimininkas" jį tai bandydavo sugauti, tai sutrypti, tai išsinešti. Vėliau tas šešėlis klonavosi i šimtus tokių pat "maiklųdžeksonų", taip užspęsdamas išėjimą iš kvadrato. Kvadrato į kurį šeši scenoje buvę personažai tai bijodavo "įlysti", tai nedrįsdavo iš jo "ištrūkti".

Norint perteikti mintis, prasmes, metaforas ir panašias metafizikas, iš tikro reiktų kiekvienam pasirodymui atskiro trijų lapų flekšbeko, tad dėl to, tą darysiu minimaliai ir kiek manasis protas man leidžia bei Dievulio duota. Apie šio bei kitų pasirodymų simbolikas net nepradėsiu rašyt sunkiai - palieku tai specialistams ir specializuotų leidinių autoriams. O ir manau Jums nėra aktualūs "kuo aukštesni minčių šuoliai ir piruetai", o labiau įspūdis ir bendras vaizdas.

"Ar spėsiu dar kur alaus išlenkt?" - klausiu vienos iš festivalio organizacinių komiteto narių telefonu... Atsako jog ne, geriau nevėluot, nes bus anšlagas ir vietų galiu neberast. Susitikimo vieta iš VDU didžiosios salės keliasi į Kauno Valstybinį Dramos Teatrą ir akurat - ne tik visos sėdimos vietos užimtos, bet žmonės turi netgi stovėti! Vėliau leidžiama ir viršuje esančius balkonus okupuoti, tačiau, nieko nuostabaus, juk bus premjera! Ir ne bet ko, o Lietuvos modernaus šokio pasididžiavimo - kolektyvo pavadinimu "Aura"... Be to, net du mini pasirodymai šokėjo Nadar Rosano (Izraelis).

"Aura" yra ne šiaip modernus šokis iš Kauno, kuris neva sutraukia anšlagą vadovaujantis posakiu "pirk prekę lietuvišką". Būtent "Auros" meno vadovė ir choreografė Birutė Letukaitė 1989 metais ir pradėjo MŠF. "Aura" egzistuoja jau bemaž ketvirtį amžiaus, o šios citatos kalba pačios už save: "Ši modernaus šokio trupė iš Lietuvos turi šviežumą ir aistrą savo menui, kurią daugelis vakarietiškų trupių jau yra praradusios." ("South Wales Evening Post", Velsas). "Auros" pasirodymas buvo festivalio pažiba. Lietuvių šokėjai sužavėjo visus." ("The Georgia Straight", Kanada).

Aphex Twin + Amon Tobin = Rave? Būtent šių atlikėju muzika skambėjo "Auros" pasirodyme. Praeitais metais pateikę multimedinį spektaklį, paskanintą įspūdingomis lazerinėmis šviesomis, šį kart jie prie įstabios muzikos pridėjo "nugaros raumenų kalbą" ir temą apie žmogų ir jo santykius su kitais, bei begalinį artumo poreikį. Visa ši sintezė tiesiogine to žodžio prasme užbūrė, pasėkoje ko auditorija plojo atsistojus. Įskaitant ir mane.

Nadar Rosano du pasirodymai ("Ryžių porcija" - 17 min. ir "Visi langai atidaryti" - 14 min.) patiko tuo, kad buvo jaukūs, šilti, paprasti, jausmingi ir netgi vietomis labai nuotaikingi. Šis vyras pats kuria choreografiją ir konkrečiai šiems dviems pasirodymams pasitelkė po vieną merginą kiekvienam. Paprastai kalbant abu pasirodymai vienaip ar kitaip buvo apie dviejų žmonių, t.y., vyro ir moters santykius - ieškojimus, paklydimus, sugrįžimus, išsiskyrimus, susitaikymus ir t.t. Abu buvo, taipogi, labai įdomūs muzikalia prasme, mat pirmame teko išgirst žymiuosius indie rockerius "Mogwai", o antrame buvo grojama ir dainuojama gyvai, su elektrine ir bosine gitaromis.

Penktadienio vakarą užbaigiame kino teatre... Tačiau, be abejo, nėjome žiūrėti kokio nors Stiveno Spilbergo specialiųjų efektų šedevro, o vieno iš dviejų festivalyje matytų multimedinių pasirodymų, kuris vyko senutėlaitėje "Romuvoje". Visų pirma čia reikia akcentuoti garsą, mat šokio čia buvo ypatingai mažai, ar tiesiog galima išsireikšti - jis buvo "labai lėtas".

Pasirodymas buvo pradėtas visiškoje tamsoje, gyvai grojant aukščiausio kalibro tamsiems garsams, kuriuos žmonės krikštyja kaip "Industrial", "Experimental" ir "Dark Ambient". "PuseH PuseW" - tai grupė iš Latvijos kurianti "paslaptingą muziką avangardiniam teatrui." Kaip fonas (na, man šokis šį kart buvo fonas, o ne atvirkščiai) scenoje "lėtai" judėjo dvi visiškai nuogos moterys, visą kūną išsitepusios baltais dažais. Visokiomis keistomis, kartais netgi groteskiškomis, pozomis, su plastmasinėmis lelijomis burnoje jos "davėsi" po sceną. Be to, ir veidų mimikos nebuvo "šventiškos", o kupinos pamišimo, beprotybės, siaubo ir panašių žmogaus (ne)pakartojamųjų problemų.

Pasirodymas truko valandą (na modernaus šokio pasirodymai, kaip ir elektroniniai Live'ai trunka iki ~60 min.), tačiau dėl eklektikos, na, ir, be abejo, veiksmo trūkumo, kai kurie žiūrovai neiškentė ir anksčiau laiko paliko kino teatrą. Plojimai irgi tikrai nepanašėjo į aplodismentus, tačiau, šiaip ar taip, smagu buvo matyti, jog pačios atlikėjos buvo laimingos po savo pasirodymo, o tai yra gerai, nes bent jau man jautėsi, kad jos ten daug dūšios įdėjo...

"What a great day!.." - su maloniu atodūsiu sakau vieną iš firminių Beavio ir Butt-heado frazių ir mes jau riedame greitkeliu Kaunas - Vilnius. Mūsų veidus puošia ramuma, šypsena ir lengva palaima. Dar lyg ir yra minčių nulėkti į "Sutemas", ale nuvažiavus pusę kelio iki Vilniaus - aš jau saldžiai snaudžiu, o atvažiavus, mane netgi tenka iškelt už parankės iš mašinos. Va taip ir pasireiškia sunkios darbo savaitės, penkių dienų rėžimas, kuomet eini miegot 10-11 valandą, o keliesi apie šeštą.

Į šeštadienio pirmąjį pasirodymą vėluojame, tad tenka nepaisyti kelio ženklų ir spausti akseleratorių, na, ne iki dugno - mes juk ne bepročiai, bet vis tik lėkėm. Atskuodžiam ir kol derinam akreditacines smulkmenas, apsauginis ragina tvarkytis greičiau, nes "po dviejų minučių nebeįleisime". Dienos programa žada būti ypatingai marga: Šveicarai su meilės sonetais, po to Vokiečiai su multimedijiniu baletu, na ir ypatingai įdomus vyksmas, ypatingoje erdvėje pavadinimu "buvusi radijo gamykla". Bet apie viską iš eilės.

"Amours et délices" išvertus iš prancūzų kalbos reiškia "Meilės ir malonumai". Tad čia nebėra taip, kaip su pirmojo spektaklio pavadinimu, kurį paskaičius reikia nemažai pakramtyti, kad nurytum ir suvirškintum. Čia ko gero netgi ir nereikia skaityti anotacijos, nes pavadinimas šį kart kalba pats už save, o visa kita juk galima palikti vaizduotei... "Jėga. 10 kart geriau nei abu pernykščiai pasirodymai kartu paėmus" - pakomentavo Šveicarų "Compagnie drift" spektaklį mano kolega Šv. Velnias, mat jis irgi matė vėliau, Vilniuje. Panašios nuomonės laikausi ir aš (nors tie pernykščiai nebuvo 10 kart blogesni, man asmeniškai).

Šį kart galima išskirti scenografiją - ji iš visų matytų buvo bene įdomiausia. Scenoje buvo pastatytas mini labirintas, taipogi stalas ir, be abejo, be abejo, lova... Manau nenustebsite sužinoję, jog spalvinė gama scenografistų buvo pasirinkta kaip ir priklauso temai - purpuriniai-raudona. Vaidino du vyriškiai, kurie vėlgi buvo pasipuošę raudonos spalvos frakais, bei dvi moterys, kurios buvo aprengtos lengvo dizaino suknelėmis. Gal dabar taip rengiamasi Paryžiuje?

Moteriškas gracingumas, žaismingumas, naivumas, koketavimas, natūralus vaikiškumas, nepaklusnumas... Vyriška kova, viliojimas, pasimetimas, aistra, neviltis, apmaudas, dėmesingumas, atsargumas... Stebint spektaklį, buvo galima pamatyti kaip visa tai atrodo iš šono ir tuo pačiu sąveikauja, pasitelkiant vyro ir moters tarpusavio bendravimo prizmę. Ir kas iš viso to gaunasi? Ar Vyras ir Moteris suderinama? Gal lygiai taip pat kaip meilė ir malonumai? Vėlgi, amžinoji žmogiškoji problema, kaip mėgdavo sakyti mano literatūros mokytojas...

Na ir ką gi, paskutinis spektaklis... Nes realiai tai kas vyko po "Rheinsbergo muzikos akademijos" multimedinio baleto "Aukso veršis", buvusioje radijos gamykloje - nebebuvo spektaklis, o labai spalvingas, ugningas ir muzikalus... "afterpartis"!

Tikėjausi daugiau iš šio pasirodymo - tą galiu iš karto pasakyt. Nes vos tik aš pamatau prirašyta žodeliuką "Multimedia", tikiuosi kažko... na kitoniškai įdomaus ir modernaus. Pats šokis nebuvo monotoniškas, o susidėjo iš skirtingų veiksmo dalių; pradedant akrobatiniais etiudais su prie scenos lubų pritaisytais audeklais, baigiant bendro visos trupės šokio, kiekvienam artistui šokant "savo vaidmenį". Tai simbolizavo chaotišką žmogiškųjų vertybių išsibarstymą šiuolaikinėje visuomenėje, kas ir buvo pagrindinė spektaklio mintis. Tačiau nors monotonijos ir nebuvo, bet, bent jau man, pasirodymas pasirodė per daug ištęstas.

Ką gi, sėdam į mašiną, pasileidžiam gerą nuotaiką stiprinančius "ELO" ir skuodžiam į Savanorių prospektą 64, t.y. jau minėtąją, labai egzotišku pavadinimu erdvę - buvusią radijo gamyklą. Na, o programa, kalba pati už save: Šokio su ugnimi studija "Ugnies ratas", Šokio trupė "Tami", Nimrod Freed (Izraelis), "Fusedmarc" ir galiausiai nebe modernūs, o šokiai be stogo su DJ Kubas & Life perfomance.

Atvažiuojam kaip tikri modernaus šokio fanai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai - pirmi. Ir mašiną pasistatom labai geroj vietoj, tad vieni pliusai. Pamenu kai būdamas studentas, kasdien pro ta "buvusią gamyklą", eidavau į paskaitas (aha, aha, eidavau!) ir net nesusimąstydavau, kad čia kažkada bus ne tik modernūs, bet ir šokiai be stogo. Tai iš kart pasimato vis gausėjančioje publikoje, mat ant susirinkusiųjų kaktų jau nebėra užrašyta "pajusk meną", o išgraviruota "noriu reivo". Susirinko daugumoj Kauno tusofčikai, kaip kad pvz, mano sutiktas Kafka, kurio užklausęs "tu čia tik į šitą atvarei ar buvai ir kituose MŠF renginiuose?", gaunu ats.: "nebuvau, tik į šį atvariau". Na, tuo viskas ir pasakyta.

Pagal programą iš pradžių turėjo būti "fejerverkai" arba "fire worksai" arba tiesiog Šokio su ugnimi studija "Ugnies ratas", tačiau MŠF 18 "afterparty" prasidėjo su (citata): "Penki aptvarai. Dvidešimt penkios angos kiekviename. Penki skirtingi šokio pastatymai skambant tai pačiai muzikai tuo pat metu. Kiekvienu dirstelėjimu - vis nauja šokio perspektyva, vis kitas judėjimo ir muzikos estetikos potyris."

Paprastai kalbant, tai toj ex-radio factory buvo pastatytos penkios medžiaginės, kvadratinės "palaukės", jose buvo iškirptos kiekvienoj sienoj po ~8 skyles, pro kurias tu galėjai stebėti, tai besitaškančią senutę, tai "raganos" kaukę užsidėjusią studentę, tai besiplaikstančią ilgais plaukais simpatišką merginą ir t.t. Vaikštai, dirsteli, mąstai, stebi, stebiesi.

"Eikit į lauką, ten dabar ugnies šou vyksta" - maloniai mums besėdintiems ant (ne DJ) pagalvės, praneša festivalio savanore dirbanti mergina ir mes jau kieme. Ten visokiais rankų bei kojų judesiais ir be abejo ugnies atšvaitais, festivalio publiką šildo kolektyvas "Ugnies Ratas". Dėl to, kad užsisėdėjom viduje pamatome tik pabaigą ugningo pasirodymo ir nieko nelaukdami jau skubame atgal į gamyklą, pirmą kartą gyvai paklausyt jau net savotišką kultą Lietuvoje turinčių "Fusedmarc".

Jei lauke vykęs pasirodymas buvo "ugningas", jei prieš tai buvę modernūs šokiai buvo "protingi", tai "Fusedmarc", drąsiai galima sakyti buvo "skambus paskutinis akordas". Sutemos.net dėka juos nemokamai išgirdau mp3 formatu, o "Auros" dėka dar ir gyvai išvydau.

Na, iš tikro, nors "Fjiusedmarkai" yra mažasis Lietuvos muzikines padangės fenomenas, plačiau neišgarsėjantis undergoundas, bet visada išliekantis "perspektyvus" kolektyvas, aš pats asmeniškai jų buvau klausęs ne per daugiausiai, tad ir koncertas buvo labiau "potyris", o ne lingavimas pagal žinomus "šlagerius". Tačiau jokiais būdais to neįvardinčiau kaip minusu, nes "Fusedmarc", kaip teko patirti, kad ir neturi tų taip vadinimų hitų, ko pasakoje juos kviestų bisui, tačiau užburia, apsvaigina ir paleidžia su sapnais. "Funny" ko gero ir yra tas jų tas mini-hitas, mat jį sugrojo pabaigoje ir aš jį puikiai žinau, kaip ir susirinkusi gausi audiencija, kuri ilgai nesiskirstydama plojo.

Kadangi DJ Kubas & Life Performance man nėra žinomi, o ir šiaip dydžėjiškom pramogom aš jau ir taip esu pilnai pasisotinęs, tai po koncerto, per daug nedvejodami sėdam į mašiną. "What a great day" - vėl gi pasikarotoju ir pasileidę "Toto" dainą "Africa", šiltai važiuojam į Vilnių. Jei nebuvot - gailėkitės, jei nesupratot - domėkitės, jei norit - laukit kitų metų, tą aš tegaliu pasakyt. Nes kaip jau sakiau pradžioje - modernus šokis yra viskas, o "viskame" galima atrasti kartais net ir "vieną", t.y. neatrastą, bet ilgai ieškotą tikslą.

Nuoroda

p. s. atsiliepimo autoriaus kalba netaisyta - įkeltas originalas.

Atgal