Violeta Milvydienė

Modernaus šokio festivalis, 18-ąjį kartą surengtas Kauno šokio teatro „Aura“, šiemet kaip niekad savo pasirodymų kelią pradėjo Klaipėdoje, rugsėjo 30-ąją Parodų rūmuose uostamiesčio publikai pristatydamas premjerą – tarptautinį projektą „Kūnas Babelis“ („Body Babel“).

Įžanginėje kalboje festivalio meno vadovė Birutė Letukaitė, padėkojusi sąlyginai gausiai (salėje – gal kiek daugiau nei 100 vietų) susirinkusiai žiūrovų auditorijai ir trumpai apžvelgusi šiųmetę tarptautinio renginio programą, išsakė keletą minčių, suteikusių pretekstą netikėtiems pamąstymams bei tolimesniems komentarams.

(Ne)unikali galimybė

Mat džiaugdamasi išplitusia festivalio geografija, „Auros“ vadovė nejučia tarsi išreiškė gailestį dėl neva itin retos klaipėdiečių progos susipažinti su šiuolaikinio šokio menu. Galėčiau paprieštarauti – pastaraisiais metais uostamiestyje jau paplito šis choreografijos žanras – įvairūs jo projektai pristatomi čia vykstančiuose festivaliuose („Baltijos šokis“, „Plartforma“, „Šermukšnis“ ir kt.), kuriuose pasirodo jaunosios kūrėjos – Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros pedagogės Agnija Šeiko-Sarulienė ir Dovilė Binkauskaitė, absolventė Daiva Palubinskaitė, magistrantė Aušra Venskienė ir kiti. Taigi pažintine prasme pradžia lyg ir padaryta, juolab kad šiuolaikinis šokis apskritai dar gana „šviežias“ visos Lietuvos mastu. Ir jeigu mūsų miesto šokio „gurmanai“ yra matę „atvežtinius“ – suomių, rusų, islandų trupių – darbus, nors kartą stebėję humoristinius norvegų choreografo Jo Stromgreno ar avangardinius Jekaterinburgo „Provincialnyje tancy“ spektaklius, tai jau yra nemažai. Žinoma, nesame persisotinę, bet kartu ir nenusivylę. Betgi susidarę įspūdį, ir jis geresnis, nei galima pamanyti.

Todėl apgailestauti dėl šios „unikalios galimybės“ greičiau tektų mums, „provincialams“ – pristatytasis spektaklis, deja, nepraplėtė akiračio, nepažadino mąstymo, nesuvirpino emocijų, nenuskaidrino dvasios.

Koncepcija apibūdinta raiškiai

Tarptautinis šokio projektas „Kūnas Babelis“, jo kūrėjų teigimu, sukurtas remiantis Senajame Testamente aprašyta Babelio bokšto statymo istorija. Jo sumanytoja – belgų choreografė, Antverpeno eksperimentinio šokio trupės „Cie 13“ vadovė Rosa Mei, kurdama kompoziciją, bendradarbiavo su įvairių Europos šalių – Lietuvos (jai atstovavo „Auros“ šokėja Lina Puodžiukaitė), Belgijos, Slovakijos, Turkijos, Ispanijos ir Armėnijos atlikėjais. Kaip skelbiama festivalio buklete, projektu „tyrinėjama kūno kalbos kultūros semiotika” (mokslas apie ženklus ir jų sistemas – aut. past.). Jiems rūpi, kaip kultūrinė tapatybė veikia mūsų gestus, lytėjimo, asmeninės erdvės pojūčius, kaip kūno kalboje atsiskleidžia mūsų kultūrinė atmintis ir individualumas. Sujungdami mentalinį ir fizinį virtuoziškumą, du angelai, keletas babiloniečių ir žiniuonių ieško „pavojingo judesio“.

Koncepcija apibūdinta raiškiai, tik jos traktuotė kelia abejonių. Štai esminė idėja lyg ir driekiasi per visą valandos trukmės kompoziciją, kartais pasikartodama kiek kitokiu rakursu – pavienėse dalyvių „istorijose“, duetu merginų atliekamoje dainoje, trejetuose, kitose variacijose. Tačiau deklaruojamas tarpkultūrinių santykių psichologijos atskleidimas – negilus, paviršutiniškas. Akivaizdu, kad charakterių ar temperamentų raiška, pasitelkus šokio plastiką, čia suvienodėjusi, be tam tikrų skirtumų ar išskirtinių bruožų.

Traktuotė kelia abejonių

Tiesa, septynių šokėjų – keturių merginų ir trijų vaikinų – choreografijoje dominuoja individualiai suformuluotos judesių „frazės“, bet, nors kiekvienas šoka „savąjį“ derinį, leksika tapati, judesiai analogiški arba itin supanašėję.

Išraiškingesni, savotiškai žaismingi ir labiau įtaigūs atlikėjai atrodė fragmentuose, kuriuose ne šoko, o sava tautine kalba aiškino visuomenėje paplitusių populiarių – padorių ir ne visai – gestų prasmę. Keletą akimirkų pagyvėjimas buvo juntamas ir žiūrovų tarpe.

Kai kurios scenelės – gana banalios ir primityvios. Galima numanyti, kad jos, greičiausiai, suimprovizuotos ar spontaniškai „sukurtos“, o ne pakankamai subrandintos ir surepetuotos. Tai ypač ryšku tarsi ekspromtu gimusioje „fotosesijoje“, toliau – pernelyg ištęstuose grupiniuose ar statiškuose soliniuose epizoduose, kuriuos kartais keičia chaotiškas atlikėjų lakstymas iš vieno salės taško į kitą, tarsi lenktyniaujant ir stengiantis nesusidurti.

Bene visą muzikinį aompanimentą, reguliuojamą klūpančio kampe vaikino – diskžokėjo(?), atstoja mikrofonų išduodamas gausmas, cypimas, vėliau – įkyrus nederančių tarpusavyje garsų triukšmas, ilgainiui sukeliantis galvos skausmą.

Įsiminė vaikino solo

Įsimintinesni keli šviesiaplaukio vaikino (berods belgų šokėjo) solo pasirodymai, kuriuose pagal sentimentalių dainų ištraukas artikuliuojamas tekstas sukomponuotas sarkastiško humoro pagrindu. Jie imponuojantys, kadangi atlikti patraukliai, tiesiogiai, gyvai bendraujant su publika. Tiesa, „žaidžiama“ tik viršutine kūno dalimi – rankomis, veido mimika, gal labiausiai – akimis.

Betgi ir ši idėja nebe nauja – specifiniai „nebyliųjų“ kalbos bruožai dažnokai naudojami šiuolaikiniuose spektakliuose. Atmintyje įstrigęs fragmentas (užfiksuotas dokumentiniame seriale „Šokio amžius“), kaip 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vokiečių naujojo stiliaus kūrėjos Pinos Bauš vadovaujamo „Vupertalio“ šokio teatro dalyvis sutartiniais ženklais „sudainuoja“ Dž.Geršvino kūrinį „Vyras, kurį aš myliu“.

Svarbiausia – pateikti idėją?

Vis dar nepaliauja stebinti aplombas, su kuriuo jaunieji kūrėjai pristato savo projektus, akcentuodami, manyčiau, dirbtinai „išpūstas“ idėjas. Be to, anot B.Letukaitės, pateikdami koncepciją, jie nesiekia išaiškinti siužeto ar spektaklio vyksmo, jei toks apskritai yra, – ši „misija“ paliekama pačiam žiūrovui, jo sampratai, įžvalgumui, fantazijai ir pan.

Suprantama, idėja – būtina bet kokio meninio kūrinio sąlyga, tik nelygu, kaip ji išrutuliojama, vystoma, realizuojama, ir koks galutinis variantas pateikiamas publikai.

Atlikėjai – jauni, gražūs, artistiški žmonės – berods lankstūs ir pajėgūs atlikti įdomesnes užduotis, o ne tik energetiškai ir fiziškai išsikrauti.

Reziumuojant matytą projektą, vertinčiau jį kaip eksperimentinį darbą – šiuo atveju nereikia būti dideliam eruditui ar intelektualui, kad suprastum ir pamatytum: nenauja, monotoniška, nuobodoka. Taigi vien vizijos nepakanka.

 

Atgal