VITA MOZŪRAITĖ

Tarptautinis modernaus šokio festivalis, nuo 1989 m. rengiamas Kaune, –­­ tikra atgaiva šiam miestui, kurio centras šeštadienio popietę ima merdėti, o sekmadienį kažkada buvusia pagrindine kauniečių ir miesto svečių „savęs paro­dymo, kitų pažiūrėjimo“ vieta – Laivės alėja – praslenka vos viena kita pasivaikščioti išėjusi šeima.

Kauno šokio teatro „Aura“ vadovės Birutės Letukaitės sumanytas festivalis suburia ne tik jaunus žmones, nors įpras­ta manyti, kad šiuolaikiniai menai skiriami jaunimui. Tiesa, festivalio vakarais prie Vytauto Didžiojo universiteto salės durų būriuojasi daugiausia studentiško amžiaus asmenys, bet salėje matyti nemažai ir vyresnio amžiaus žiūrovų, neabejoju – išugdytų tos pačios B. Letukaitės „Auros“ ir ankstesnių septyniolikos festivalių.

Ypač mėgstu stebėti šiuos veidus po labiau drastiškų spektaklių, badančių akis nuogais kūnais, lietuvių nemėgstamomis gėjų, AIDS, netolerancijos, psichozių problemomis, sudėtingai atkapstomomis metaforomis ar labai nuo šokio nutolusiu atlikimo stiliumi: akys būna nudelbtos, ieškančios besipiktinančių ar sumišusių bendraminčių, o kartais – deja, tik kartais! – veidai šviečia ta šviesa, kuri sieloje ir prote įžiebia naują kibirkštėlę. Kauniečiai kiek rečiau nei vilniečiai pašoka nuo kėdžių net po prasčiausio spektaklio ir ima pasiutusiai ploti tarsi kokio politinio diktatoriaus pakalikų sekami totalitarinės valstybės piliečiai, tačiau ir jų ši liga neaplenkė.

Šiųmetis festivalis – jau aštuonioliktas (kuris festivalis Lietuvoje pasigirtų tokiu skaičiumi?) – buvo ganėtinai margas, po vieną kitą spektaklį „padovanojęs“ ir Klaipėdai bei Vilniui. Tiesa, jame nebuvo spektaklių, po kurių vertėjo pašokti nuo kėdės ir kaitinti delnus katutėmis (nors be šokinėjančių žiūrovų šiais laikais neapsieinama), bet ir verčiančių nudelbti akis buvo mažiau nei ankstesniuose.

Iki šiol neaiški festivalio koncepcija, spektaklių atranka – kuo vadovavosi festivalio rengėjas šokio teatras „Aura“, atrinkdamas spektaklius – jų sukūrimo metais (ne senesni kaip...), geografine šalių padėtimi (tik iš...), kūrinių stiliumi, spektaklių struktūra, o gal tiesiog finansais ir koncepcija „man patiko, parodykime ir kitiems“? Jau kelinti metai per festivalį rengiamas ilgasis penktadienio, pasibaigiantis po vidurnakčio, bei šeštadienio šokių, nieko bendra su šokiu neturintis muzikos grupės pasirodymas, vakarai (abu – šventė taksistams, nes visuomeninis miesto transportas tam nepasirengęs). Visuomet festivalyje girdime pranešėjus, kartais geresnius, o kartais ir visai prastus, kurie man asmeniškai labai primena margus sovietinių laikų koncertus ir „žiburėlius“, kuriuos matau dar ir Vitebsko (Baltarusija) šiuolaikinės choreografijos festivalyje.

Šiųmetis pranešėjas Julijus Grickevičius visais įmanomais būdais bandė pasirodyti „savas“. Apsirengęs festivalio atributika padabintais marškinėliais ir apsiavęs jau kiek „pavargusiais“ džinsais, jis bičiuliškai kreipdavosi į publiką (gerai, kad ne taip familiariai, kaip mėgdavo ankstesnis vedėjas Andrius Kurienius) ir, jei būdavo matęs repeticijas, remdamasis asmeniniu skoniu, iš anksto pranešdavo, ar spektaklis patiks žiūrovams. Tarp jo kalbos „perliukų“ išskirčiau žavų kreipimąsi „džentels ir leidimen“, kas, matyt, turėtų reikšti „ladies and gentleman“ (ponios ir ponai). Tarp visų šių inkliuzų kartais gali likti nepastebėti net ir geri spektakliai.

Rugsėjo 30–spalio 6 d. spektakliai vyko VDU, Kauno dramos teatre (atnaujinta fojė labai neprasta, nors senojo ir naujojo dekoro detalių stiliai šiek tiek nedera, o kėdės žiūrovų salėje neleidžia prisnūsti net nuobodžiausio pasirodymo metu), kino teatre „Romuva“ ir Kauno radijo gamykloje.

Festivalio „antimi viliokle“ tapo Belgijos choreografės Rosos Mei iš šokėjų improvizacijų sukomponuotas spektaklis „Kūnas Babelis“. Šiame spektaklyje dalyvavo atlikėjai iš Armėnijos, Turkijos, Belgijos, Ispanijos, Slovakijos ir Lietuvos (jai atstovavo „Auros“ šokėja Lina Puodžiukaitė). Nedažnai pamatysi, kad šokėjų improvizacijoms skirtas spektaklis būtų toks patrauklus. Labai dažnai šokėjai patys mėgaujasi savo buvimu scenoje, nesusimąstydami, kad žiūrovas tos euforijos – bendros kūrybos džiaugsmo – neišgyvena. Šįsyk spektaklis buvo adresuotas žiūrovui. Šiek tiek chaotiškumo suteikė tik skirtingas šokėjų pasirengimas, skirtingų mokyklų stilistika. Tačiau šis spektaklio bruožas tik patvirtino jo koncepciją – tiek žodinės, tiek judesio kalbos skirtumus lemia kultūrų, charakterių, pasirengimo ir kiti skirtumai. Tiesa, man asmeniškai nelabai patiko Ispanijos atstovo pasirodymai – jis tiesmukai „vertė“ populiarių šlagerių tekstus į judesių kalbą, bet jau anksčiau daugelis tų pačių „vertimų“ pasirodė „You tube“ tinklalapyje, kur juos atliko tikrai ne šis jaunuolis.

Kiti traukos taškais tapę spektakliai – tai švedės Virpi Pahkinen ir šveicarų trupės „Drift“ pasirodymai. Ir vieni, ir kiti jau lankėsi Lietuvoje, jie nereti svečiai ir užsienio šalių festivaliuose, tad buvo aišku, ko iš jų galima laukti.

V. Pahkinen scenoje sugeba sukelti karščio bangas. Jos monospektakliai „Sepia longa, aspectus brevis“ ir „Meretsegerė (toji, kuri myli tylą)“ kaip visada dvelkė mistika. Įspūdinga šios šokėjos išvaizda, minimalistinės dekoracijos ir originalūs kostiumai neužgožia, bet padeda jai kurti personažus, kuriuos pati vaizduoja, šiuo atveju – moliuską sepiją ir kobros pavidalo Egipto deivę. Nemažiau įspūdingas ir jos judėjimas – besiraitančios rankos, neįtikėtinomis pozomis sustingstantis lankstus kūnas, paslaptingumas. Ji tikrai primena kobrą, tačiau ne valdomą dūdele grojančio fakyro, o veikiau pati tarsi fakyras valdanti publikos dėmesį.

O „Drift“ kaip paprastai kūrė situacijų komediją, šįsyk – moterų ir vyrų santykių tema. Choreografės Béatrice Jaccard spektaklis „Meilės ir malonumai“ įdomesnis buvo ne gan lėkštu turiniu, bet šokėjų, ypač moterų (pačios choreografės ir Judith Rohrbach), judėjimo maniera. Kartais šokėjai būdavo panašūs į žaislinius robotus ar minimalistinius hiphopistus, o kartais – į vatines lėles, jų vaidyba kibirkščiavo humoru, o kūnų kontakto stiliumi sukonstruotas šokis priminė gerai sureguliuotos mašinos sraigtelių judėjimą.

Kauno šokio teatras „Aura“ kiekvienam festivaliui stengiasi parengti premjerą. Šiemet scenoje išvydome buvusios šio teatro šokėjos Raimondos Gudavičiūtės kompoziciją „Atgal“. Nostalgija, romantika padvelkė šis kūrinys, sukurtas pačios choreografės pasirinktiems šokėjams, tarp kurių ypatinga judėjimo maniera išsiskyrė specialiai pakviestas Tautvilas Gurevičius. Nugaros plastikos galimybėmis pagrįsta choreografija, originalūs Eglės Žiemytės kostiumai, pabrėžiantys šokėjų nugaras, sukūrė savitą emocinę būseną, naujas judesių jungčių traktuotes. Kūrinėlis buvo kiek studentiškas, suvaržytas, bet tai pirmas didesnis savarankiškas ir nemažai žadantis Helsinkio teatro akademijos magistrantūroje studijuojančios R. Gudavičiūtės, kuri dėl studijų net negalėjo atvykti į savo kūrinio premjerą, darbas.

Aktyvus „Auros“ bendradarbiavimas su Izraelio choreografais lėmė ir dažnesnį šios šalies trupių pasirodymą Kauno festivalyje. Ir šiemet tarp patrauklesnių kūrinių reikėtų paminėti Izraelio choreografo Nadaro Rosano duetus „Ryžių porcija“ ir „Visi langai atviri“. Sudomino ne choreografo darbas – jis pasirodė labai tradicinis tiek šiuolaikinio šokio, tiek ir kitų Izraelio choreografų darbų kontekste – kiek dvi jo partnerės Nerav Dagan ir Dafna Miro, sukūrusios įsimenančius vaidmenis.

Įdomiausia idėja pasižymėjo Izraelio šokio trupės „Tami“ spektaklis „Peep dance“ (choreografas Nimrodas Freedas). Radijo gamyklos ceche buvo pastatyti Talios Bar-On Freed sukurti ir Simono Šidlausko pagaminti nedideli aptvarai, kurių viduje improvizavo po vieną du šokėjus. Žiūrovai galėjo stebėti jų judėjimą per aptvarų sienelėse išpjautas skyles (iš čia ir pavadinimas – „peep show“ – intymios erdvės stebėjimas per skylutę). Žiūrovų netrūko, o prie skylių rikiavosi eilės, kurias nuolat padidindavo vienas beprotiškai stūgaujantis atlikėjas. Toks šokio stebėjimo būdas intriguoja, bet nepatogus, nes norisi ir visus šokėjus pamatyti (aptvarų buvo 5), ir ilgiau užtrukti prie vieno-kito įdomesnio. Labiausiai akį traukė pagyvenusi šokėja, kurios judėjimas buvo mažiau egzaltuotas, ramesnis, bet labiau pagrįstas asmenine patirtimi, turiningesnis.

Stebėjimo malonumą trikdė žiūrovai, besiblaškantys nuo aptvaro prie aptvaro su alaus stiklinėmis rankose (alus buvo pardavinėjamas „scenoje“, t. y. toje pat vietoje, kur vyko pasirodymas), filmuojantys ir fotografuojantys šokėjus mobiliaisiais telefonais, garsiai ir kartais labai vulgariai komentuojantys ar net įžeidinėjantys šokėjus. O nemažas būrys atvirai deklaravo, kad jie nusipirko bilietus į tą patį vakarą turėsiančią įvykti diskoteką, tad „greičiau tegu visas šitas marazmas pasibaigia“. Kilo mintis, ar verta „vienu bilietu“ sujungti spektaklį ir „tanculkas“.

Kiti matyti festivalio spektakliai pasirodė kiek marginaliniai. Chaotiškas vengrų trupės „The Symptoms“ spektaklis „Ten nieko nėra – ar sapnai dieną eina miegoti?“ (chor. Réka Szabó) įsiminė tik dėl labai originalių videoprojekcijų, rodomų ant grindų, šokėjų kūnų ir dekoracijų. Naktinio košmaro atmosfera buvo sukurta. Tačiau nei choreografija, nei šokėjų pasirengimas, didesnio įspūdžio nepaliko.

Lenkijos šokio teatro spektakliams „Scan“ (chor. Andrzejus Adamczakas) ir „Wo-man pomidoruose“ (chor. Yossis Bergas) pritrūko pagrįstumo, jie atrodė ne iki galo apgalvoti. Pirmasis eksploatavo Rytų Europos šokio teatruose dabar įsigalinčią seksualinių mažumų temą (nežinia kodėl ją labai pamėgo lenkai), kai standartinė moters ir vyro pora subyra dėl vieno iš jų apsisprendimo pasirinkti tos pačios lyties partnerį. Antrasis spektaklis pretendavo atskleisti blondinių ir macho temą, bet pretenzijos ir liko pretenzijomis, o scenoje būrelis blondinių mušė rudaplaukę ir keli vyrukai nepasidalijo pomidoro. Pretenzijų gvildenti aktualias temas buvo daugiau nei galimybių ir gebėjimų.

Ta pati bėda ištiko ir studentišką Reinsbergo (Vokietija) muzikos akademijos spektaklį „Aukso veršis“, choreografės Bettinos Owczarek sukurtą pagal programinę Helmuto Zapfo muziką. Studentai šoko gan prastai, kūrinys buvo ištęstas, nuobodus, sukurtas šiuolaikinio šokio aušros stiliumi – lėkštai iliustratyviai.

Svetimkūniais tarptautiniame festivalyje pasirodė Skaidros Jančaitės (Lietuva), Simonos Orinskos ir muzikinės grupės „PuseH PuseW“ (Latvija) pasirodymas, kuriame Ligos Stribės (Vatvija) makabriškas video, dviejų nuogutėlių baltai kūnus išsidažiusių minėtų damų nekoordinuotas judėjimas „à la buto“ ir tąsi muzika nederėjo ir dvelkė „nu tai jūs pagrokite, o mes pašoksime“ stiliumi.

O šokio su ugnimi studijos „Ugnies ratas“ pasirodymas buvo įdomus, įspūdingas šou. Šiuolaikinių prometėjų žongliravimas liepsnojančiais objektais visuomet kelia susižavėjimą ir prietaringą baimę, bet apie šokį ir choreografiją čia kalbėti nevertėtų. Šis spektaklis veikiau tiktų Menų spaustuvės naujojo cirko savaitgaliams.

Kiek chaotišką įspūdį palikęs festivalis baigėsi. Klaipėdiečiai ir vilniečiai dar pamatė „Drift“ ir „Kūną Babelį“. Puiku, kai festivalis peržengia geografines vieno miesto ribas, bet norėtųsi ryškesnės koncepcijos pačiam festivaliui, kad jame būtų daugiau druskos ir mažiau „davai, padarom“ (vis dar gyvas posakis, suprantamas kaip „ką nors nuveikime, o gal pasiseks“).

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
„Literatūra ir menas“


2008-10-17 nr. 3208

Atgal