Elma Paulauskaitė, Viktorija Rusinaitė

Visą dienoraštį su nuotraukomis rasite čia

Šiemet sulaukęs 18-ojo gimtadienio, Tarptautinis modernaus šokio festivalis atidaryme parodė galįs varijuoti tarp vystymosi pakopų. Žinodama tai, ko dar nežinome, bet ką trokštame pažinti, festivalio motina Birutė Letukaitė vėl visus sveikino mįslingu grauduliu akyse ir kuklia padėka, kad pasirinkome šokį vietoj filharmonijos atidarymo šventės.

Iš pastarosios atskubėjęs festivalio svečius eilinį kartą sveikino ir Kultūros ministras Jonas Jučas. Kauno savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šležas į auditoriją kreipėsi šią saliutuodamas ir kitų švenčių proga – mat spalio 1-oji, be kita ko, yra muzikos, o dar ir pagyvenusių žmonių diena. Kiek prašovęs su interpretacija apie festivalio veidu tapusios vyresnės moters žvelgiančios į oranžinį ratą portretą, Šležas išgavo atsakymą į visiem kirbėjusį klausimą. Viršelio nuotrauka pasirodė esanti žiūrovės, stebėjusios Izraelio šokio trupės „Tami" pasirodymą. Su festivalio logotipu tapusio „O" kilme bus galima susipažinti tame pačiame „Tami" šokyje Kauno radijo gamykloje, spalio 4 dieną.

Festivalis, tikras 18-metis, prasidėjo drąsia provokacija. Kauno fakyrų šokių sambūris „Ugnies Ratas", youtube save pristatantis grojant RAMMSTEIN "Tier", festivalio žiūrovams ir svečiams parodė tikrų tikriausią cirką.

Festivalyje pristatyti kaip modernaus šokio jaunikliai, spektaklį „Banalu" šokėjai pradėjo vikšro/drugelio vaizdiniais tiek scenoje tiek ant sienų. Tiesa, pasirodyme vietoj ugnies šokėjai naudojo neoninėje šviesoje ryškiai šviečiančias medžiagines atraižėles, iš pradžių kiek panėšėjusias į kojines. Šios trupės atliekamą ugnies šou bus galima pamatyti tame pačiame, Spalio 4 dienos renginyje Kauno radijo gamykloje. "Ugnies ratas" pasirodyme nestokojo humoro, įvairius gebėjimus demonstruojančių atlikėjų ir gausybę eye candy priemonių, tinkančių kokiam psy trance festivaliui papuošti. Tarpais priminė kultinį DAFT PUNK „Around the World" klipą. Kartais priversdavo vaikus, kurių šiųmetiniame atidaryme buvo kaip reta gausu, klausti tėvų – kas tai?, ir auditoriją, sykiu, kvatoti. Be kita ko, „Ugnies Ratas" turbūt jauniausia Tarptautinį šokių festivalį atidariusi trupė ir su bene nuotaikingiausiu, puikiai sustatytu atsisveikinimu, palaužusiu, matyt, ir tuos, kurie sulaikė juoką škice apie pusžmogius.

Po pernelyg saugiai užvadinto „Banalu" sekė neužmirštamas trupės „Boot and Boat" spektaklis „Keturiese valtimi". Braliukų Latvių šventinė armija žiūrovus prikaustė prie kėdžių visai pasirodymui skirtai valandai, išskyrus pabaigą, kuomet visi šoko iš savo vietų aplodismentus praturtinti. Trupės galva Rūta Nordmanė, kaip ir 16-ajame tarptautiniame šokių festivalyje sužibėjusi vadovė Olga Zitluhina, auditorijai pristatė išskirtinai vyrų atliekamą šokį. „Keturiese valtimi" – choreografijos, subtilių šviesos pokyčių ir nuolatinės atlikėjų animus ir anima derybos. Atlikėjai šoko, mušėsi, sveikinosi, džentelmeniškai linkčiodami galvomis, o salė, neabejinga scenos dievams, koduoti mėgino visas kalbas, kuriomis į ją kreipėsi „Boot and Boat" trupė. Apsikeisdami jėgos impulsais šokėjai juos plastiškai sugerdavo, velniažin kur nukreipdami energijos perteklių.

Kaip pasakoja festivalio programėlė, „tai galėtų būti vyrų kalba". Vyriškų vyrų, gimusių iš vyriškų stereotipų, tų kuriems patinka muštynės, repas ir merginos. Žiniasklaidos ir visuomenės sumegztas vyro būdas, būdingas Lietuvai ir, matyt, Latvijai, aiškiai atsiskleidžia judesyje. Libido čia paliekamas antrame plane ilsėtis ir laukti merginų, kurioms dar pamirkčiojama spektaklio pabaigoje. O konkurenciniai gamtos žaidimai sklidini froidiško thanatos instinkto išspiriami į priekį. Dalį spektaklio šokamos muštynės, grupės taikinyje vis atsiduria kuris vienas. Pyktis ir agresija sproginėja ore, kur plastiškai sukasi šokėjai. Tokie vyrai neis dirbti į banką ir nediskutuos apie Kieslowskio kūrybos kryptis, bent kol neišsiaiškins kur kieno vieta.

Vienu metu salėje net pakvipo pirmajame pasirodyme pasigesta ugnimi. Pažaidę su atstūmimu, priešiškumu ir kitais –umais, beje kiek kitaip nagrinėtais tame pačiame 16-ame festivalyje rodytame Auros spektaklyje „Iškyla", vyrai iškėlė tostą moterims (sic.), lengvą flirtą paleisdami į moterimis turtingą auditoriją. Lyriškas garso takelis, energija, vyriška jėga ir moteriška gracija – „Keturiese valtimi".

Tarptautiniai antros dienos stebuklai

Antrąją 18-ojo Tarptautinio modernaus šokio festivalio dieną pradėjo Klaipėdoje Rugsėjo 30 dieną debiutavęs „Kūnas Babelis" – šiųmetinio festivalio pirmoji tarptautinė premjera. „Cie 13" Belgų trupės kūrybos vedlė Rosa Mei surinko šešių šalių, tarp jų ir Lietuvos, atstovus koja kojon narplioti savo tapatybių sąsajas ir nutolimus.

Susėdę ir suklusę kas per garsai kils iš staline lempa apšviesto DIY laidų raizginio, kurį valdė Jean Francois Blanquet, pirmų pirmiausia išgirdome dar ne kartą Spalio 2 dienos pasirodymų metu prasiveršiantį lauke vykstančio koncerto triukšmą. Vaikinas kiek pasimuistęs prie vis dar tylinčių pultų pamosikavo salės link. Ne kas kita, o gudrus triukas, atsisukę tarp žiūrovų iškilusį pamatėme švelniai rankomis banguojantį tos pačios „Cie 13" trupės narį Champion Bakomba. Ir staiga aplankė nesupratimas iš kur ateina muzika, o iš kur šokėjai. Kiekvienas jų savo laisvai pasirinkta apranga, garsais, kalba, judesiu kvietė auditoriją narplioti savo paslapties. Lietuvą atstovaujančią Liną Puodžiukaitę buvo galima identifikuoti ir vadovaujantis stereotipais – ji buvo aukščiausia iš merginų, ir bemaž lygi su pasirodyme šokusiais vaikinais.

Istorija apie Babelio bokštą byloja,jog kadaise žmonės šnekėjo viena kalba, bet didybės ir žmogiškos šlovės troškimo vedami pastatė didžiulį bokštą ir kerštinga krikščionių dangiškoji jėga kiekvieną jų prakalbino skirtingai. Tarptautinis choreografės Rosa Mei projektas „Kūnas babelis", tiesa, irgi kartais prabyla viena kalba: anglų. Tokia ta vakarietiška visuomenė, o kad prėska nebūtų galima susišnekėti ir universaliais pop kultūros kodais (mes taip vadiname BACK STREET BOYS ir žodžių junginį fu*k you).

Prasidėjęs visai linksmai, į antrą pusę salę ima graudenti tautos žuvusiųjų skaičiumi ir tremties istorijomis.

Virpi Pahkinen „Sepia longa, aspectus brevis", „Meretsegerė"

Dar neprasidėjus Virpi Pahkinen pasirodymams buvo griežtai uždrausta fotografuoti, tad net tikrieji lietuvos foto žurnalistai ramiai laikė kameras. Tylos akimirkų nebeperskrosdavo foto užraktų kleksėjimas ir tik kažkur tolumoje aidėjo koncertas iš Vienybės aikštės.

Estetikos deivė Virpi Pahkinen, girdi, net nerimstančius vaikus užliūliavo šviesos, bent trijų pasaulio žemynų motyvus atspindinčios muzikos ir nenutrūkstančio, bet savalaikio judesio bangomis. Jai besisukant į susikertančias, susijungiančias, organiškas ir sykiu griežtas linijas, visur pirmas nuskubėdavo Virpi Pahkinen žvilgsnis. Nei akimirką nenuleidusi akių stebėti savo pačios kūno metamorfozių, ši pritrenkiančio lankstumo burtininkė neabejotinai pažvelgusi daugelį priverstų kukliai nuleisti akis.

Šokėja išdidžiai, viso spektaklio metu, išliko ant kojų, nei karto kūnu nesiekusi moderniame šokyje taip įprasto kontakto su grindimis. Religija nuo pradžios iki pabaigos.

Ji net magiškesnė už jai išsakytus komplimentus festivalio programoje. Šokis prasideda ir nesustoja iki paskutinės minutės. Savo lediniu žvilgsniu ji pasiima kiekvieną ir įveda į judesio meditaciją, kur naratyvą kuria kūnas. Panašu, kad charizma tam per silpnas žodis. Muzika ir Virpi susilieja į vieną, čia kiekvienas trakštelėjimas ir žeme ji nevaikšto, o plaukia.

Trys trečiosios dienos programos

Trečiosios festivalio dienos maratonas žiūrovus kvietė apsilankyti net trijose erdvėse. Klišė „ačiū Die, pagaliau penktadienis“ sunkiai derėjo su kol kas intensyviausia festivalyje pristatyta programa.

Simptomai – „Ten nieko nėra arba – ar sapnai dieną eina miegoti?“

Pirmąjį penktadienio pasirodymą, Vengrų trupės „Tünet Együttes“ (liet. Simptomai) valandos trukmės šokį-spektaklį „Ten nieko nėra arba – ar sapnai dieną eina miegoti?“ festivalis kvietė stebėti tradiciškai, Vytauto Didžiojo Universiteto didžiojoje salėje.

Durys atsidaro, užsidaro. Joms vėl atsivėrus viskas atrodys kitaip, nepaisant to, kad duris atidaro tas pats agentas, atliekantis tuos pačius judesius. Negebėdami patirti tyrojo tikrovės momento, mes pasmerkti pasiduoti nenumaldomai kaitos jėgai. Spektaklis iš dalies ironizuoja žiūrovo dalią – mėgindamas racionalizuoti scenoje vykstantį virsmą, šis niekada nepatiria Martino Buberio aprašytojo Aš-Tu vienio su stebima tikrove.

„Simptomų“ spektaklis galvoje paliko panašų sąmyšį, kuris neišvengiamai aplanko peržiūrėjus Deivido Lynčo filmą. Poreikio suteikti stebimam chaosui prasmę sugundytas žiūrovas turėjo ir kur akis paganyti. Be to, kad šokėjai išsirengė iki apatinių – matyt mėgindami nusimesti su aplinka susilieti trukdančius sluoksnius – buvo galima pamatyti išties įspūdingo kontaktinio šokio scenas.

Pasibaigus audringiems plojimams teko skubėti tiesiai į Kauno Dramos teatro didžiojoje salėje vykusią Auros šokio teatro premjerą, šokėjos Raimondos Gudavičiūtės choreografinį debiutą „Atgal“. Raimonda „Atgal“ pažvelgė grįžusi šokį statyti drauge su „Auros“ šokio teatro trupe, šokį kurioje šiuo metu ji iškeitusi į šiuolaikinio šokio magistrantūros studijas Helsinkio teatro akademijoje.

Atsivėrus uždangai auditoriją užplūdo dviprasmiški pojūčiai. Scenoje pamažu gimstantis lyrinis stebuklas salę pasiekė kartu su iš ten pat plūstančia šalčio banga.

Raimondos spektaklis pulsavo ta pačia šiluma, kurią šokėja pati spinduliuodavo scenoje. Kūno spalvos prigludusius kostiumus dėvintys šokėjai pasirodymo metu atsidavė vienam, artimumo, tikslui. Vos juntamais prisilietimais apsikeisdami šokėjai užliūliavo nepaprastu švelnumu ir nematomų pastangų sukelto judesio laisve.

Kelionė atgal tiek Raimondą tiek šokėjus grąžino ir į šiltus jausmus ir priminė šokį statant sutinkamus sunkumus, –pasakojo šokėjas Mantas Stabačinskas. – Teko atsiminti kas buvo blogo ir gero. Visai komandai eigoje teko pasidalinti sunkumais vieniems su kitais“, – sakė jis.

„Raimonda bandė perteikti naują šokio kalbą, suomišką techniką. Pats šokio statymas susidėjo iš mūsų visų judesių, kuriuos sukurdavom pagal Raimondos užduotis. Vėliau truputį po truputį juos dėjo į šokį – darbas ir jos ir mūsų, bet jos daugiau“, – paklaustas apie statymo procesą sakė šokėjas.

Šokėjų įtraukimas į kūrybinį procesą moderniame šokyje jau tapęs labiau taisykle nei išimtimi. Kas įstrigo statant šį šokį, atviravo Mantas Stabačinskas, buvo pačios choreografės palaikymas.

„Tai Raimondos pirmas gabalas, ir jai sunku buvo, juk visada buvo šokėja, o čia teko atsistoti prieš kolegas, su kuriais dirbo dešimt metų, ir jiems vadovauti. Mačiau, kad jai sunku, ir mums iš dalies taip pat buvo sunku. Bet į vasaros pabaigą visi ėjom link vieno tikslo. Ir ji iš to paaugo, ir mes taip pat“, pasakojo jis.

Nadar Rosano – „Ryžių porcija“, „Visi langai atidaryti“

Po trumpos pertraukos sekė du trumpi ir nuotaikingi Izraelio choreografo ir šokėjo Nadar Rosano duetai. Pamačius pirmąjį galėtum pamanyti Nadar šokusį su savo sielos drauge, bet tada pamatai ir antrąjį duetą.

Šokyje „Ryžių porcija“ pora sykiu šoka kartu ir žvelgia kažkur toliau už prieinamą partnerio artumą. Išraiškingas ir linksmas šokis kviečia savo ryžių porciją pakeisti egzotiškesnės šviežienos racioną.

Antrajame, savo taip vadinamam sėkmingiausiame pastatyme Nadar Rosano šoka su Dafna Miro. Tiesa, prieš šokį ir jo metu auditoriją balsu ir gitara gyvai sveikina lyriškas scenos vienišius Asaf Avidan. Ką matai tą ir gauni - „Visi langai atidaryti“. Kur skverbtis, kai jau pasiekei giliausias artimojo ertmes? Prasidėjęs paskirai ir pamažu šokis pagreitį įgauna pabirus rožiniams blizgučiams, savo blizgesiu tarsi priminusiu po to sekančius nuoširdaus džiaugsmo mainus.

Skaidra Jančaitė, Simona Orinksa, PuseH PuseW – „Akys, virpančios mano keliuose“

Ištvermingiausius žiūrovus festivalis nuviliojo ir į Romuvos kino teatro salėje vykusį multimedijų spektaklį „Akys virpančios mano keliuose“. Be gausios akomponavimo grupės iš Latvijos „PuseH PuseW“, ant scenos matėme šokėjas Skaidra Jančaitę iš Lietuvos bei Latvę Simoną Orinską.

Be visa persmelkiančio Romuvos salėje tvyrančio šalčio spektaklyje buvo mėginama apeliuoti ir daugelį kitų pojūčių. Projekcijos, įspūdingi gyvo garso ir Jančaitės soprano virpesiai, šokėjų kontaktinės trajektorijos ir mimikos žiūrovus kvietė besąlygiškam atsidavimui.

Jančaitė ir Orinska, šokusios Ievos kostiumais, tarpais priminė amžinatilsį Virgilijaus Šontos aktų seriją. Šaltas baltos kreidos sluoksnis atrodė tarsi skiria kitu atžvilgiu intymiai besiliečiančius kūnus.

Ketvirta linksmybių diena

Šokio festivalio metu apstu įrodymų, kad tokie renginiai skirti ne tik menotyros bakalaurus baigusiems, bet malonumo suteikti jie gali ir inžinierei, pardavėjui ar gydytojui. Moterų festivalyje akivaizdžiai daugiau nei vyrų, bet maloniausia tai, kad tokie renginiai suburia įvairiausio amžiaus ir patirčių žmonės.

Compagnie Drift „Meilės ir malonumai"

Trupės Compagnie Drift spektaklis buvo laukiamas ir rekomenduojamas tų, kurie matė šią trupę 2006 m. festivalyje.Festivalio spektaklių aprašomoji knygutė nebylojo nieko ypatingesnio, nei ji pasakoja kitais atvejais. Lankytojo patirtis turbūt kiekvienam kužda, kad patikimiausios yra gyvos rekomendacijos.

Deja, šokio festivaliuose pasirodymai retai kada rodomi po du kartus. Laimei „Meiles ir malonumus" dar bus galima matyti Vilniuje.Spektaklis prasideda privačia miego scena: dvi moterys susipynusios rankomis ir kojomis įgrimzdusios į kietą miegą nejaučia jas paslapčia liečiančių vyriškų rankų. Lytėjimas dominuoja spektaklyje, švelniai ir plastiškai moterys liečia viena kitą, taip tarsi jos būtų artimesnės viena kitai, nei visa kas egzistuoja aplink. Vyrai į judviejų pasaulį veržiasi žingsnis po žingsnio, jie aukoja savigarbą, leidžiasi manipuliuojami, tačiau prieiti taip arti jiems niekuomet neleidžiama.

Žmogiškuosius santykius nagrinėjantis spektaklio naratyvas paprastas, tačiau jo kelionė nuo veiksmo pradžios iki galo slysčioja tarp žemiškų dalykų, fantazijos ir pasąmonės srauto.

Ryškios almodovariškos spalvos ir italų kalba, kuria tirštą atmosferą, o šokėjai tarsi lipma prie paviršių. Banalumas čia ištirpsta, nes aktoriams nuo rutininių kasdienybės simptomų (bučiniai – santuoka – vaikai) nuslysti į juslinius paribius, pasirodo taip paprasta. Iš mįslingos būsenos visą spektaklį nepaleidžia leftfield elektronika savo traškesiais tarsi nukeldama į alternatyvią realybei erdvę. Tokio garso takelio savo fonotekoje tikrai nepasigėdytų nė vienas muzikos kaupėjas. Galiausiai, Béatrice Jaccard pati imasi vokalo, atsiskiria nuo savo vaidmens ir mikrofoną į burną įsidėjus it tabletę nežemišku balsu uždainuoja.

Tikrai, vienas festivalio favoritų.

Reisenbergo muzikos akademija „Aukso veršis"

Festivalinis tvarkaraštis ne tinginiams skirtas ir vakarienės pertraukos nebuvo Lygiai 20 val. Dramos teatro didžiojoje salėje jau turėjo prasidėti Reinsbergo muzikos akademijos multimedia baletas „Aukso veršis".

Pastatytas pagal kompozitoriuas Helmut Zapf muzika, šis spektaklis nagrinėja biblinę temą. Pasibaigus laikams kuomet visi buvo lygūs ir valdomi vieno dievo arba, jei maloniau, vienos vertybinės sistemos, žmonės prarado bendras vertybes ir bendrą kalbą, blaškosi skirtingais keliais.

Spektaklis pernelyg nesigilina į istorijos smulkmenas, gajus pasikartojimas, absoliučiai viską veda Helmut Calf muzika, estetinis pasitenkinimas pasiekimas greitai, vien stebint šviesų kaitą ir kaip išnaudojamos medžiagos. Pats šokis fiziškai alininatis – tą išdavė žiūrovams girdimas alsavimas.

Po spektaklio žiūrovų emocijos buvo skirtingos, dvi jaunos merginos viena kitai atvirai prisipažino, kad spektaklis buvo šūdas, o lauke nugirstas vyresnių moterų pokalbis bylojo, jog tokio gero darbo su muzika, jos dar nematė visame festivalyje.

Vakarinės dalies fejerverkai

Radijo gamykloje laisvesnė nuotaika jautėsi jau prie durų, net jei ten ir stovėjo trys apsauginiai. Tiesioginio dalyvavimo ir bendravimo galimybė visus paveikė netikėtai puikiai. Kalbos vis dar sukosi apie Compagnie Drift pasirodymą, nors Tami „Peep dance" judesius jau buvo galima stebėti spalvinguose kubuose. Dažnai per medžiaginio kubo šone išpjautą skylę galėjai pamatyti ne tik šokėją, bet ir pagauti priešais stovinčio žvilgsnį, fotografo diafragmos mirksnį arba mobilaus telefono fasadą. Stalkeriškas įsiskverbimas į tariamai privačią erdvę vertė jaustis šiek tiek nepatogiai, net ir tuomet, kai kiti stalkeriai trynėsi į šonus. Kai kurie kubai buvo tokie populiarūs, kad net nepavyko ištaikyti laisvos skylės stebėjimui.

Žinia, festivalio plakatui šiais metais buvo pasirinktas vaizdas iš vieno „Peep dance" pasirodymo, jame vyresnė moteris žvelgia per vieną iš skylių vidun.

Žmonės sukosi aplinkui, kas ir prie laikino „Suflerio būdelės" baro įtaisyto nišoje. Paskutiniai oficialumo likučiai išgaravo su „Ugnies rato" šou, bet ir jaunas ir vyresnis tvarkingai rinkosi stebėti rūke paskendusio FUSEDMARC pasirodymo.

Penkta diena – sekmadienis

Penktąją, paskutinę festivalio dieną Kaunas šventė kartu su kaimyninės Lenkijos šokio ambasadoriais, Poznanėje įsikūrusiu Lenkijos šokio teatru. Ištikimiausi festivalio svečiai, kurie ne taip gausiai susirinko po pirmąjį pasirodymą sekusios pertraukėlės, buvo itin gausiai apdovanoti, ir visai ne pomidorais. Tiesa, pirmąją ir paskutinę festivalio dieną siejo ne tik kaimynų pasirodymai, bet ir juos sekusios ovacijos vertikalioje padėtyje.  Lenkijos šokio teatras – „Scan"

Trumpas, įtampa pakrautas pasirodymas narpliojo tarpasmeninių santykių kompleksiškumą. Kiekvieną judesį šokėjai atliko tarsi nujausdami skausmingas jo pasekmes.

Scan nagrinėja trijų žmonių santykius. Kol vyras apglėbęs laiko moterį ši tiesia ranką kitai. Įtampa nuo scenos lengvai perduodama į salę. Scenoje jokių dekoracijų, šokėjai apsirengę kasdieniais rūbais, dėmesio neblaško muzika. Tiršta it rūkas emocija kabo virš žiūrovų galvų.

Artimą kontaktą keičia vienišas yrimasis atgal.  

„Wo-man pomidoruose"

Pradžioje kabaretiškai koketuojanti praeito pasirodymo žvaigždė puikiai iliustruoja moterų dviprasmiškumą. Švilpaujantį flirtą greit keičia isterija ne visiems suprantama prancūzų kalba – pagauname ją kalbant apie blondines ir, maždaug, ko čia spoksai…

Tuojau pat grojant CHEMICAL BROTHERS kombinezonuotos cheminės sesutės vieną savo bendrą judesiu „stato į vietą". Laikas nusimesti lytį maskuojančius kombinezonus, ir parodyti kas visgi yra moteris.

„Wo-man pomidoruose" per stereotipus kopia lengvais žingsniais. Blondinės ir mačio po erdvę blaškosi ironiškai. Mergaitės stropios it kariai, balti jų plaukai kontrastuoja su raudonomis suknelėmis. Tuo tarpu vyrai pasirišę prijuostes kaunasi dėl pomidoro, kurio spalva taip aiškiai susišaukia su jau nuo scenos pasitraukusiomis mergaitėmis.

Ar vyrai apdovanoti švelnumu, taip reikalingu manevruojant vienu vieninteliu pomidoru? Vyrai baltomis prijuostėmis moterims įprastu švelnumu montavo kontaktinį judesį, besisukantį apie epicentrinį scenos pomidorą.  Izraeliečio choreografo-šokėjo Yossi Berg humoro nestokojančius pastatymus tarptautinio modernaus šokio festivalio nuolatiniai lankytojai matė jau ne pirmą kartą. Su šokio teatru Aura choreografas yra pastatęs net du spektaklius, pernykščiame festivalyje rodytą „Time Line" ir 16-ąjame matytą „Iškylą". Tais pačiais metais choreografas festivalyje pristatė ir tris savo bei tautiečio Oded Graf atliekamus duetus.

FIN

Pasibaigus Kaunui skirtai festivalio porcijai apėmė užbaigtumo pojūtis, stokojantis nebent dar kelių apsikeistų šypsenų festivalio bare „Suflerio būdelė" (ne todėl, kad žmonės ten mažai šypsotųsi, pavargusios po festivalio vis nespėdavome ten nueiti, – aut. past.).

Festivalis kaip visada pasižymėjo itin eklektiška programa, įtraukiančia vis naujas Kauno miesto erdves ir pasaulinio garso atlikėjus, kurių šiemet užteko ir neįtraukiant svečių iš kitų kontinentų. Festivalis augina ne tik žiūrovus, kuriuos vis stengiasi šokiruoti nematytomis šokio ir vis dažniau šokyje pabrėžiamo garso formomis, bet ir atlikėjus, kurie, tikimės, ir toliau neatsisakys vienu ar kitu būdu bendradarbiauti su festivaliu ir „Auros" šokio teatru.

Atgal