2008-10-09 |  Pro skylutę / Nemunas

Šiek tiek apie 18-ąjį tarptautinį modernaus šokio festivalį

Audronė MEŠKAUSKAITĖ

Pasirodo, būna savaitgalių, kurie itin populiarūs tarp menininkų ir kultūrininkų. <...> Nors VDU konferencijų salė jau seniai paskelbta nešokine, į ją pirmosiomis spalio dienomis vėl suvažiavo neišdidžios užsienio trupės, kurias jau spėjo pasiekti gandas, kad čia ne tiek šokama nelabai tam pritaikytoje scenoje, kiek sklendžiama per publikos šilumos bangas. <...>

Tačiau prasidėjo festivalis intriguojančiai ir galingai. Šiemet nuvyko net prie jūros ir Klaipėdos parodų rūmuose parodė šokio projektą „Kūnas Babelis“ (jį žiūrovai matė ir Kaune). Belgė Rosa Mei, labai pamėgusi multimedijinius menus, netradicines erdves ir pačius įvairiausius atlikėjus (operos solistus, breiko šokėjus, kovos menų meistrus ir dar daugybę kitų), ir šį kartą užkūrė tikrą įvairovės katilą. <...> renginio kontekste šis spektaklis atrodė konceptualiausias, nors jo trumpalaikiškumas dėl pasirinktos projekto formos buvo aiškiai juntamas. <...>

Kaune festivalio startas buvo šviesus ir spalvotas, labiau priminė ne šokį, o fejerverką, nes jauni ir entuziastingi žonglieriai iš „Ugnies rato“ scenoje žaidė UV apšvietimu, šviesos efektais ir tamsa.

Į spalvingą vakarą po pertraukos lengvai įsiliejo vienas ryškiausių festivalio akcentų – Latvijos šokio trupės „Boot & Boat“ spektaklis „Keturiese valtimi“. B.Letukaitė, su pavydu žvelgusi į scenoje siautėjančius keturis latvius, vylėsi, kad tai išjudins Lietuvos jaunuolius ir atves tiesiai prie „Auros“ durų, kur šokantys vyrai – baisi retenybė. <...> Nepriekaištinga technika ir beveik žvėriška ištvermė – valandą scena buvo visiškai užpildyta neslūgstančios energijos ir žaismės.

<...> Antrąją fetsivalio dieną Kaune ant scenos užlipo moteris-deivė-gyvatė Virpi Pahkinen iš Švedijos. <...> į Kauną ji atvežė mistiškus ir meditatyvius šokio spektaklius „Sepia longa, aspectus brevis“ bei „Meretsegerė“ (Toji, kuri myli tylą). Abu jie, pilni harmonijos, paslapties ir trapaus jautrumo, kalbėjo apie skaidrius ir tyrus pasaulius, todėl energiją koncentravo aiškioje vertikalėje. Šokėja, įkūnijusi dievų, gyvūnų ir gėlių dvasias, sukūrė savitą skulptūriško kūno ir keisto jo transformavimosi erdvėje sąskambį. Atrodė, jog V.Pahkinen šoka senovės vazų ar pirmykščiuose uolų piešiniuose, o skvarbaus jos žvilgsnio įtampa tirpsta minkštame lanksčiame kūne. Sceniniai kostiumai, dabar tokie reti „gatvės“ drabužių mada užsikrėtusiame šiuolaikiniame šokyje, čia buvo lyg gyvi veikėjai, kaip, beje, ir įspūdinga muzika, kurios pasirinkimą neabejotinai lėmė muzikinis šokėjos išsilavinimas.     

Trečiąją dieną festivalis jau visai įsibėgėjo ir nebeišsiteko vienoje salėje. Žiūrovai, pasapnavę, palandžioję po anapusybes kartu su Vengrijos trupe „The Symptoms“ ir jų spektakliu, stipriu ne tiek šokiu, kiek aktoriniais elementais bei neįprastomis vaizdo technologijomis, reaguojančiomis į kūnų judesius, iškeliavo Dramos teatro link. <...>

Atrodė, kad žiūrovai apleistą teatrą užgrobė ir nusprendė jame pasilinksminti. Susirinko gausiai, nes teko palaikyti savuosius – Kauno šokio teatras „Aura“, vienintelė Lietuvos trupė festivalyje (jei neminėsime ugnies žonglierių), pristatė savo premjerą. O šokėja Raimonda Gudavičiūtė tapo debiutuojančia choreografe. Tačiau festivalio metu ji nesidžiaugė publikos aplodismentais, o verkė iš ilgesio kažkur toli Helsinkyje.

Gal niekas ir nepstebėjo po dideliu salės žibintu užsilikusios siūbuojančios girliandos juostelės, tačiau būtent ji ir galėjo tapti spektaklio atrakinimo kodu. Šokyje „Atgal“ šokėjai atrodė visai kaip ji – „minkštais, tąsiais judesiais, prasidedančiais iš nugaros, atskleidžiamas baimės, vienatvės, nesaugumo, grožio, praeities prisiminimų pojūtis“. Kokie jausmai buvo užkoduoti kūnuose, spręsti sunku ir asmeniška, tačiau spektaklio grynumas, vientisumas ir grakštumas sukūrė tai, kas suteikia tikrą stebėjimo malonumą akimis. Lengva, išplaukusi choreografija, parsivežta iš Helsinkio teatro akademijos, kurioje studijuoja Raimonda, neužgriozdinta nereikalingomis koncepcijomis, dekoracijomis ir neįprastais sprendimais – naujas „Auros“ etapas.  

Jau vėlai vakare – dar vienas festivalio iškyšulys: Nadar Rosano trupė iš Izraelio, pati šilčiausia ir jaukiausia, kokią tik galima įsivaizduoti. <..>

Šiais metais modernaus šokio festivalis atrodė gana nuosaikus ir „draugiškas“ – jokių šokiruojančių, kontraversiškų vaizdų nesulaukusi publika neturėjo progos šokinėti iš kėdžių ir trankyti durimis. Tam ir branda – juk jau aštuoniolikti. Net „Compagnie Drift“ iš Šveicarijos, kurie jau kartą buvo Kaune ir daugelio tuomet nebuvo suprasti, šiemet parodė spektaklį „Meilės ir malonumai“, balansuojantį ant šokio ir teatro ribos, kupiną farso, ironijos ir grakščios judesio poezijos. <...>

Gal ir gerai, kad paskutinioji festivalio diena atrodė tokia dekadentiška (nors tai teigti ir būtų neatleistinas subjektyvumas) – ji juk liudijo pasibaigusią audringą naktį. Ir gerą festivalį.

Visą Audronės Meškauskaitės straipsnį skatykite kultūros ir meno savaitraštyje „Nemunas“ (2008 m. spalio 9–15 d., Nr. 35 (215–656)). 
 



Atgal