Kauno šokio teatras AURA

Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvenantis Kauno šokio teatras „Aura“ yra seniausiais ir didžiausią bei nuosekliausią patirtį sukaupęs šiuolaikinio šokio kolektyvas Lietuvoje. Aura reprezentavo šiuolaikinį šokį daugelyje tarptautinių kultūros renginių. „Auros “ spektakliai buvo rodyti 26 užsienio valstybėse, pasirodyta 180 festivalių scenose. Nuo 1991 metų nuolat bendradarbiauja su užsienio choreografais ir pedagogais (teatre yra dirbę 35 choreografai iš 15 pasaulio šalių), taip pat kuria bendrus projektus su garso ir vizualiųjų menų kūrėjais (festivalis „Aura“ ir kiti demonai“).

„Aura“ – tai ne tik teatras, bet ir geriausių Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėjų kalvė. Esami ir buvę šokėjai pakeri publiką ne tik aukšta atlikimo kultūra, bet ir savo nuoširdumu bei aistringu atsidavimu šokiui.

Šokėjai pademonstravo aukšto lygio techniką. „Aura“ pateikė spektaklius, kurie buvo tarptautinio Vankuverio šokio festivalio aukščiausias taškas.

The Georgia Straigt, Kanada.

„Auros“ kūrybinė veikla įvertinta 49 miesto, šalies ir tarptautiniais apdovanojimais, sulaukė puikių atsiliepimų šalies ir užsienio spaudoje.

„Auros“ įkūrėja, choreografė ir meno vadovė Birutė Letukaitė už savo veiklą 2008 metais buvo apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.

www.aura.lt

 

 

Birutė Letukaitė

 Birutė Letukaitė – šokėja, choreografė, pedagogė. Į šokį atėjo iš meninės gimnastikos, 10 metų šoko išraiškos šokio kolektyve „Sonata“ (vad. Kira Daujotaitė). Vėliau stažavosi daugybėje šokio seminarų užsienio šalyse pvz.: 6 kartus Paluccos šokio mokykloje Drezdene.

1980 m. įkūrė modernaus šokio studiją, kuri išaugo į profesionalų, tarptautinį pripažinimą pelniusį šokio teatrą AURA. Nuo 1990 m., dar prieš Nepriklausomybės atgavimą, B. Letukaitė pirmoji Lietuvoje pradėjo kviestis užsienio choreografus ir šokio pedagogus, organizuoti šokio seminarus; bendrus projektus su kitų sričių menininkais, senjorais, žmonėmis su motorine ir regos negalia. Pirmą kartą lietuviškoje šokio trupėje („Aura“) pradėjo šokti ir kviestiniai šokėjai iš kitų šalių. B.Letukaitė įkūrė prie šokio teatro „Aura“ veikiančią studiją-mokyklą, kurioje paruošiami vieni geriausių Lietuvos šokėjų (jos auklėtinis Virgis Puodžiūnas jau daug metų šoka garsioje Sasha Waltz trupėje Berlyne).

1989 m. B. Letukaitė suorganizavo pirmąjį Tarptautinį modernaus šokio festivalį Lietuvoje, Kaune. Mieste, kuris yra Lietuvos modernaus šokio lopšys, nes čia 1939 m. Danutė Nasvytytė, grįžusi po studijų Vokietijoje, įsteigė I-ąją šokio mokyklą. Festivalis, organizuojamas kasmet, tapo tradiciniu ir vienu žymiausių Kauno bei šalies kultūrinio gyvenimo renginių.

B. Letukaitės kūrybinė bei meninė-edukacinė veikla yra labai plati. Ji dirbo choreografe sporto ir teatro mokyklose, dėstė šokio filosofiją Kūno kultūros akademijoje, yra ilgametė šokio istorijos dėstytoja Vytauto Didžiojo universitete, tarptautinių ir vietinių šokio konkursų žiūri narė. B. Letukaitė aktyviai gilinasi į įvairius su šokiu susijusius aspektus bei problemines sritis, vysto intensyvią kūrybinę veiklą, aktyviai kurdama ne tik Kauno šokio teatrui „Aura“ bet ir entuziastingai prisidėdama prie kitų kūrybinių iniciatyvų bei bendrų projektų, rengiamų kartu su Lietuvos ir užsienio menininkais.

Bendradarbiaudama su dramos žanro atstovais, sukūrė choreografiją 6 dramos spektakliams bei daugybę choreografinių kompozicijų įvairiems renginiams.

Jos spektakliai šokio teatrui „Aura“ – „Extremum mobile“ ir „Aseptinė zona arba lietuviškos sutartinės“ – buvo rodyti daugiau kaip 20 užsienio valstybių, bei laimėjo pirmas vietas Vitebsko (Baltarusija), Kalyšo (Lenkija) tarptautiniuose konkursuose.

Tarp daugybės tarptautinių, vyriausybės ir miesto apdovanojimų: „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią choreografiją, „III laipsnio Santakos garbės ženklas“ už nuopelnus Kauno miestui, Kauno apskrities garbės ženklas už gyvenimo nuopelnus, „Kauno dvasios riteris“ už nuoplenus kultūros srityje ir Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui.

Dėka užsispyrimo tokių choreografų (B. Letukaitė), kurie nebijodami priešiškumo nenustojo eksperimentuoti, ateinantys metai turi atnešti naują politinę ir kūrybinę energiją Baltijos šalims.

Bonie Sue Stein, Dance Magazine, 1990 Nr.9

Evaldas Jansas

Evaldas Jansas (Lietuva) baigė Vilniaus dailės akademiją, tapybos katedrą, tačiau daugiausia dirba video ir performanso srityse. Šiuo metu gyvena Vilniuje.

Kaip antropologas, dokumentalistas, (auto)biografas fiksuoja savo ir kitų kasdienybę. Visuomenės normų, priimtinų gyvenimo būdų transgresyvi kritika, farsas – dažna jo darbų strategija.

Kūrė lietuvos ŠMC TV, darbai rodyti kino ir video meno festivaliuose Tel Avive, Paryžuje, Berlyne, Madride ir kitur. Surengė daugiau nei 12 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 40 grupinių parodų. Knygos „Odė rutinai“ (2000) autorius. Sorošo šiuolaikinio meno centro stipendininkas 1999 metais. Lietuvos Kultūros ministerijos stipendininkas 1996, 1998, 2000 ir 2009 metais. Skaityti toliau

Vita Gelūnienė

Vita Gelūnienė (Lietuva) yra menininkė, pedagogė, tarptautinių meno projektų koordinatorė. Baigė VDA Kauno dailės institutą, kur įgijo dailininkės-tekstilininkės specialybę. Yra dėsčiusi VDA KDI, Dublino nacionalinėje meno ir dizaino akademijoje, Galway Mayo technologijos universiteto dailės fakultete. Yra Europos tekstilės tinko, Tekstilininkų ir dailininkų gildijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Savo darbuose naudoja senąją, Lietuvoje sunykusią, befaktūrę klasikinio gobeleno audimo techniką. Pasitelkusi šią mediją, kalbėdama per vaizduojamą žmogaus kūną, menininkė atskleidžia šiuolaikines vartojimo, performatyvios tapatybės, kadienybės, rutinos, moters, vyro padėties visuomenėje, moters ir vyro santykių temas.

Nuo 2004 iki 2007 Kauno tekstilės bienalės pagrindinė organizatorė, 2009–2010 valdybos narė. Vita Gelūnienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos aukso ženklelio Nr.18 laimėtoja, jos kūriniai buvo apdovanoti diplomais tarptautinėse parodose „Minkštas pasaulis“ ir „Linija“. Menotyrininkė Virginija Vitkienė apie Vitos Gelūnienės darbus rašo: „Nuo pat pradžių pagrindiniu Vitos Gelūnienės meninės iškalbos „įrankiu“ tapo žmogaus kūnas, pirmuosiuose kūriniuose atsiveriantis suvokėjui kaip poststruktūralistiškai suvoktinas tekstas (interaktyviai komunikuojantis, paremtas kūno ir aplinkos santykio konotacijų žaisme), o paskutinėse tapiserijose – kaip kūnas be organų, postkūnas“.

www.tdg.lt/dailininkai/vita_geluniene

Silja Puranen

Silja Puranen (Suomija) yra tekstilės menininkė iš Tusula miesto, Suomijoje. Ji įgijo išsilavinimą, Kuopio meno ir dizaino institute, o vėliau studijavo estetiką Helsinkio universitete. Silja yra daugiau nei 20-ies personalinių parodų autorė, ir daugiau nei 100 grupinių parodų dalyvė Suomijoje ir užsienyje. Savo darbuose ji domisi nenumatytais gyvenimo procesais ir kontrastu tarp realybės ir visuotinai pripažįstamų idealų. „Ko mes patys tikimės iš savų gyvenimų, ko tikisi kiti? Kokios galimybės tų, kurie neatitinka normų? Kas nutinka, kaip prarandama kontrolė?“, – tai centriniai Siljos Puranen darbų klausimai.

Menininkė savo darbuose jungia šiuolaikinę technologiją su lėtaisiais amatais. Silja yra garbės narė Pasaulio amatų taryboje ir Suomijos tekstilės menininkų asociacijos (TEXO), „Artists O“ ir Suomijos dailininkų sąjungos narė. Ji – buvusi Kauno meno bienalės ir WCC Europos šiuolaikinio meno apdovanojimo, „Northen Fibre“ apdovanojimo ir kitų apdovanojimų komisijų žiuri narė. 2009 metais Silja Puranen apdovanota didžiausiu prizu Šiaurės šalyse – Šiaurės tekstilės apdovanojimu. Žiuri verdikte teigiama: „Atidžiai atrinktas tekstilės medžiagas ji apdoroja jungdama tradicines ir naująsias išraiškas bei technikas. Tai jos meniniam balsui suteikia išskirtinio puraneniško intymumo, nekvestionuojamos galios.“

www.elisanet.fi/silja.puranen

Anne-Linn Akselsen

Anne-Linn Akselsen (Norvegija) – šokėja ir choreografė iš Norvegijos, šiuo metu gyvenanti Briuselyje. Baigė Švedijos karališkąją baleto mokyklą Stokholme, vadovaujant Anne Teresa de Keersmaeker baigė P.A.R.T.S. (angl. Performing Arts Research and Training Studios; lt. Atlikimo menų tyrimo ir mokymo studijos) Briuselyje. Šokėja dirbo su žinomais choreografais, tarp jų Anne Teresa de Keersmaeker / Rosas, Jean Luc Ducourt, Salva Sanchis ir Heine Røsdal Avdal, ji šoko William Forsythe ir Trishos Brown pastatymuose. Yra sukūrusi kelis choreografijos darbus. 2010 metais jos solo „Padainuok man savo gyvenimo vardan, tau laimę teikiančioje portugališkoje plėvelėje“ (2008) laimėjo pirmą vietą „Baltijos judesio“ konkurse. 2009-aisias kartu su teatralu Aadrián Minkowicz sukūrė „Human Works“ trupę. Nuo tada jie pristatė tris darbus, žymiausias jų „Sausas veiksmas #1: lavono kvapas“, tai pirmoji „Sauso veiksmo“ trilogijos dalis. Anne-Linn yra populiari mokytoja (dėsto P.A.R.T.S.) ir šokio dirbtuvių vedėja. Ji yra gavusi Norvegijos vyriausybinę stipendiją.


Adrián Minkowicz

Adrián Minkowicz (Argentina) yra įvairiomis meno šakomis užsiimantis kūrėjas iš Buenos Airių. Jis – režisierius, pjesių autorius ir aktorius. 2009 kartu su Anne-Linn Akselsen įkūrė trupę „Human works“. Pirmoji šios trupės premjera – „Sausas veiksmas #1: lavono kvapas“ įvyko Briuselyje. Adrián Minkowicz studijavo „Bova Actors Workshop“ ir „Lee Strasberg institute“, Niujorke, vaidino žinomų režisierių spektakliuose Buenos Airėse. Jis yra parašęs kelias teatro ir šokio pjeses, dalį iš jų pats režisavo. Yra rašęs pjeses radijui ir laikraščiams. Kadangi pats yra profesionalus tango šokėjas, Buenos Airėse ir Europos miestuose kelis metus šoko ir dėstė tango. Adrián taip pat yra teisininkas: baigė Teisės ir ekonomikos magistrą. Šiuo metu Adrián keliauja po Europą, kur kartu su „Human wokrs“ rodo antrąjį savo pastatymą. Jo solinis spektaklis komedija rodytas Madride, Niujorke ir Buenos Airėse.

 

Patricija Gilytė

Vokietijoje gyvenanti lietuvė menininkė Patricija Gilytė (Lietuva-Vokietija) daugiausia dirba skulptūros, video meno ir instaliacijos srityse. Šias išraiškos priemones ji tyrinėja jas maišydama, ieškodama bendrų ryšių ir pati juos kurdama. 2001 m. Patricija įgijo menų magistro laipsnį Lietuvos dailės akademijoje, Kauno dailės institute, tuomet persikėlė į Vokietiją, kur tęsė savo studijas Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje.

Gamtos, landšafto, žmogaus kūno ir jo ryšio su aplinka temos – pagrindinės jos darbuose. Naudodamasi „namų“ metafora ji siekia sužadinti saistantį „savo vietos“ pojutį, tačiau jos darbuose šis pojūtis visuomet išlieka utopišku. Patricija Gilytė jaučia stiprų ryšį su Šiaure, o taip pat nuolat permąsto Lietuovs poezijos, 19 a. literatūrinių šaltinių, landšafto, geografijos, kultūrinių tradicijų ir jų ribų, antikinės kultūros mitų ir kitas temas. Jos darbuose skirtingi kultūriniai fenomenai naudojami atvirai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius. Savo sudėtingose instaliacijose ji pabrėžia ryšio su gimtine patirtį ir migracijos sąlygotą atskirties procesą. Žiūrovui leidžiama dalyvauti jos patirtyje. Patricija Gilytė nuolat pabrėžia video medijos svarbą, nes tai puiki priemonė saugoti ir transportuoti informaciją iš vienos vietos, iš vieno laikmečio į kitą.

2005 m. PG performansas „Heed 360º“ gavo apdovanojimą už idėją Kauno meno bienalėje „Textile 05“. Patricijos darbai buvo rodomi įvairiausiose parodose ir video festivaliuose, finansuoti stipendijomis ir vystomi rezidencijų ir bendrų projektų metu Vokietijoje ir kitose šalyse (Lenkijoje, Turkijoje, Lietuvoje ir Graikijoje).

www.patricija-gilyte.net

Né Barros

Né Barros (Portugalija) yra choreografė ir šokėja. Savo meninę kūrybą plėtojo kartu su savo akademinėmis studijomis ir šiuolaikinio šokio, performanso tyrimais. Įgijo daktaro laipsnį šokyje (FMH, Lisabonos techniniame universitete), meno magistro laipsnį šokio studijose (Labano centre, Londone). Nuo 2010 metų dirba tyrėja filosofijos institute, grupėje „Estetika, politika ir menas“ (Porto universitetas). Savo judesio studijas ji pradėjo nuo klasikinio šokio, vėliau dirbo šiuolaikinio šokio ir choregrafinės kompozicijos srityje JAV, Smith koledže. Studijavo Porto universitete, kur ir įgijo bakalauro laipsnį teatro studijose (ESAP). Didžiąją dalį savo pasirodymų nuo 90-tųjų ji pastatė su trupe „balleteatro“, taip pat dirbo su Nacionaline šokio trupe (apdovanota už geriausią choregrafiją) ir su trupe „Gulbenkian ballet“. Dirbo aktore kine ir teatre. 2006 ir 2007 metais buvo filmų atrankos komisijos nare Vila do Conde trumpametražių filmų festivalyje. Kviestinė dėstytoja ESAP, FMH, ESD, ESE fakultetuose. Arnaldo Araújo studijų centro mokslinė bendradarbė, 2006-2009 metais vadovavo grupei „Meno istorija, teorija ir kritika“. 2005-2007 metais dirbo tyrėja IHA- Šiuolaikinio meno studijos. Yra išspausdinusi kelis straipsnius, o 2009 metais išleido knygą „ Apie šokio materialumą “ (port. Da materialidade na dança) ir tapo knygos „Istorijos atvejis“ bendraautore.

„Balleteatro“ trupės įkūrėja ir valdybos narė: www.balleteatro.pt

OsGêmeos

OsGêmeos (Brazilija) – broliai dvyniai Gustavo ir Otavio Pandolfo, todėl ir jų pseudonimas „Os Gêmeos“ reiškia „dvyniai“. Gimė jie Brazilijoje, San Paulo mieste, nuo 12-os metų susidomėjo graffiti menu ir aktyviai įsiliejo į San Paulo grafitistų bendruomenę. Pradžioje, savo darbus kurdavo lateksiniais dažais, nes purškiami nebuvo lengvai prieinami. Šiuo metu naudoja ir lateksinius, ir purškiamus dažus, taip pat kuria objektus, fotografuoja, tapo. Jų darbuose dažniausiai sutinkami vaizdai iš sapnų pasaulio. Broliai sakosi sapnuoją vienodus sapnus, kurių veiksmas vyksta nuoširdžioje, bet tuo pat metu ir naivioje vietoje pavadinimu „Tritrez“. Piešiniuose susipina braziliškas folkloras, „Tritrez“ pasaulio herojų ir brolių šeimos narių gyvenimų epizodai. Būdingiausia jų darbų spalva – geltona, jų personažai – geltonieji žmogeliukai – leidžia brolių stilistiką atpažinti bet kuriame pasaulio didmiestyje.

Didelio formato Os Gêmeos sienų tapybos darbų galima rasti visame pasaulyje: Berlyne, Niujorke, Lisabonoje, Kaune, Maskvoje, Peterburge, San Paule, Atėnuose, Krokuvoje. Iš netradicinių projektų paminėtina, kad 2002 metais jų darbas buvo užsakytas Atėnų olimpinėms žaidynėms, 2007 metais Os Gêmeos ištapė Kelburno pilį Škotijoje, 2008 m. TATE muziejaus Londone sieną (vėliau nuvalyta). 2007 ir 2010 metais Os Gêmeos lankėsi Kaune, išlikusių jų darbų galima rasti k. t. „Romuva“ kieme, galerijoje „101“, ant Paveikslų galerijos sienos.

2011-aisiais Os Gêmeos grįžta į Kauno bienalę tam, kad atskleistų kitą savo meno pusę. Nuo rugsėjo mėnesio, Paveikslų galerijos didžiojoje salėje bus ruošiama instaliacija, pasakojanti jų šeimos, turinčios lietuviško ir itališko kraujo, emigracijos istoriją. Broliai margaspalviais dažais istorijas pasakoja ant sendaikčių, miniatiūrinio pastato ir jame, netradicinių tapybos drobių.

Brolių motina Margarida Leda Kanciukaitis (Brazilija), kurios siuvinėti rankdarbiai pristatomi kaip Os Gêmeos instaliacijos dalis, yra gimusi Brazilijoje, lietuvio ir brazilės šeimoje. Kartu instaliacijoje pristatomi ir jos sesers Veronicos Tognoli (Brazilija) darbai. 2007-ųjų metų Kauno bienalėje dalyvavo (kartu su savo sūnumis Gustavo ir Otavio Pandolfo) pakviesta Brazilijos kolekcijos kuratoriaus Fernando Marques Penteado, kuris ieškojęs Brazilijoje šiuolaikinės tekstilės apraiškų. Daugiausia Margarida Leda Kanciukaitis ir Veronica Tognoli įkvepia kasdienis gyvenimas, šeimos tradicijos, Brazilijos folkloras ir naivusis menas. Kartais jos abi bendradarbiauja su Os Gêmeos.

http://osgemeos.com.br/

 

Johannes Wieland

Johannes Wieland (Vokietija) įgijo ankstyvąjį šokio išsilavinimą Vokietijos operos Berlyne baleto akademijoje, vadovaujant Ellys Gregor. Mokėsi Hamburgo valstybinėje operoje vadovaujant John Neumeier, o Amsterdamo menų mokykloje įgijo Menų bakalauro laipsnį. Šokio karjera jį sugražino Vokietijon, į Brunsviko valstybinį teatrą, vėliau dirbo Berlyno valstybinėje operoje. Bendradarbiavo su čia atvažiuojančiais kviestiniais choreografais, tarp jų Roland Petit ir Maurice Bejart. Vėliau kaip pagrindinis šokėjas prisijungė prie Bejart Lozanos baleto, su šia trupe daug koncertavo. Pasiruošęs radikaliems pokyčiams Wieland persikėlė į Niujorką, kur gavo stipendiją NYU Tisch menų mokykloje. Čia 2002 metais įgijo šiuolaikinio šokio ir choreografijos menų magistro laipsnį. Tais pačiais metais buvo įkurta jo trupė „johannes wieland“. Ji debiutavo originaliu darbu „Rytojus“, Joyce SoHo teatre. Anna Kisselgoff iš „The New York Times“ išgyrė šį darbą kaip „įspūdingą santykių analizę“. „Rytojus“ buvo vienas iš daugelio vėliau sekusių pritrenkiančių, intriguojančių Wielando kūrinių savo trupei. Tai 2003 m. „Dance magazine“ paskatino jį įvardinti vienu 25-ių choregrafų, kuriuos reikia matyti. Wielandas ne tik vadovauja savo trupei Niujorke, bet ir dirba meno vadovu Kaselio valstybiniame teatre, Vokietijoje. Praeityje dirbo jaunesniuoju meno vadovu „Paradigm“ agentūroje, Niujorke. Kviestiniu choeografu yra dirbęs Europoje ir Šiaurės amerikoje. Turi nuolatinio gyventojo leidimą JAV, todėl savo laiką dalina ir Niujorkui ir Vokietijai.

www.johanneswieland.org

 

Külli Roosna

Külli Roosna (Estija) yra šokėja, choreografė ir mokytoja. 2005 metais baigė Talino universitetą, įgijo choreografės, šokėjos specialybę. Tęsė savo studijas Roterdamo šokio akademijoje, Nyderlanduose. Gavusi savo antrąjį bakalauro laipsnį (2007) Külli tarptautiniu mąstu pradėjo bendradarbiauti su įvairias choreografais. Nuo 2010 m. ji studijuoja Talino universiteto choreografijos magistro programą. Šiuo metu ji dirba kartu su norvegų choreografu Kenneth Flak, jų trupė vadinasi „Kompanii Kuri Koer“. Kartu su amerikiečių-olandų choreografu Dylan Newcomb dirbo keliuose šokio spektakluose, dalyvavo tyrime apie ryšį tarp šokio ir spiralinės dinamikos teorijos (2007). Bendradarbiavo su Aida Redza, Amy Raymond, Ezequiel Sanucci Teet Kask, Katrin Essenson ir kitais. Estijoje Külli dirbo „Fine5“ šokio teatre ir Talino universitete. Čia vedė šokio technikos ir improvizacijos užsiėmimus. Kaip šokėja ir choreografė dalyvavo įvairiuose projektuose. Jos solo spektaklis „Pro ratą“ buvo apdovanotas pirmaja premija Tarptautiniame šiuolaikinės choreografijos festivalyje Vitebske, Baltarusijoje. Külli atliko savo ir kitų choreografų darbus įvairiuose festivaliuose Japonijoje, Pietų Korėjoje, Vokietijoje, Anglijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Latvijoje, Nyderlanduose, Estijoje.

kulliroosna.com

 

 

Kenneth Flak

Kenneth Flak (Norvegija) gimė 1975, Kristiansande, Norvegijoje. Jis dirba tarptautiniu mastu kaip šokėjas, choreografas ir kompozitorius. Šoko André Gingras (Nyderlandai / Kanada), Dansdesign (Norvegija), Preeti Vasudevan (India/ JAV) ir Richard Siegal (Prancūzija / JAV) darbuose. Kenneth mokėsi režisūros Nacionalinėje dramos meno akademijoje, Norvegijoje, Amsterdamo menų mokyklos pantomimos ir šiuolaikinio šokio katedrose. 2007 m. jis buvo įvertintas Bessie apdovanojimu Niujorke už Gingras solo „CYP17“ interpretaciją; 2010 m. buvo nominuotas BNG apdovanojimui Amsterdamas už pasirodymą „Apie dievus ir suneštą medieną“. 2004 ir 2008, 2009 metais jis gavo Norvegijos vyriausybės stipendiją jauniems menininkams. Šiuo metu keliuose projektuose Kenneth bendradarbiauja su choreografe ir šokėja Kulli Roosna (Estija). Jų trupė vadinasi „Kompanii Kuri Koer“. Flak dažnai kviečiamas vesti užsiėmimų į universitetus ir profesionalų dirbtuves visame pasaulyje. Kenneth yra savamokslis kompozitorius, rašo muziką ne tik savo darbams, bet taip pat bendradarbiauja su Charlotte Öfverholm, Wilfried Seethaler Kosmas Kosmpoulos, Yael Gaathon ir kitais.

blog.kennethflak.com

Inga Likšaitė

Inga Likšaitė (Lietuva-Vokietija) yra tekstilės dizainerė ir vaizdo menininkė. Inga dirba viena arba arba bendradarbiauja su menininkais, architektais, interjero dizaineriais. Dažniausiai savo kūrinius ji siuvinėja. Tai gali būti paveikslai, erdviniai objektai arba animuoti vaizdai.

Savo naujausiuose darbuose Inga remiasi ankstesnių savo darbų vaizdais, kurie vėliau yra perkuriami. Tokiu būdu kiekvienas naujas objektas turi prototipą ir tuo pat metu tampa prototipu kitam, todėl jos darbuose svarbi vartojimo tema. Inga dažnai bendradarbiauja su animatore Claudia Rohrmoser. Jų įgūdžiai ir idėjos susilieja bendruose projektuose, kur siūlės ima judėti arba judantys paveikslai yra fiksuojami siūlės. Inga buvo apdovanota Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos dviejų metų stipendija, Kauno bienalės TEXTILE’05 pirmuoju prizu, gavo pagrindinį prizą Pfaff konkurse Londone, 2007 metais pirmos vietos Birminghemo „Siūlės meno“ (rengiamo Siuvinėtojų gildijos) konkurso laimėtoja.

 www.liksaite.com

[shareethis]

Almyra Bartkevičiūtė-Weigel

Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (Lietuva-Vokietija) – yra tekstilininkė, vaizdo menininkė, kuratorė. Ji įgijo išsilavinimą Vilniaus dailės akademijoje, Kauno dailės institute, kur vėliau ir dėstė. Nuo 2001 metų gyvena Berlyne.

Almyra kuria eksperimentinės tekstilės srityje. Savo darbuose naudoja netradicines medijas – klijus, laidus. Viena is išskirtinių jos darbų charakteristikų, tai personaliai išvystyta karštų klijų technika. Naujausiuose kūriniuose, kuriems būdingas šiuolaikiškas turinys ir technika, ji ieško sąsajų su kultūrine ir visuomenine tradicija, priimdama, atspindėdama ir plėtodama šios tradicijos perteiktas formas, turinį ir stereotipus.Šio atspindžio branduolys yra žmogaus kūnas ir jį gobiantys drabužiai.

Daugybės parodų dalyvė Vokietijoje, Čekijoje, Rusijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir Lietuvoje.

Parodos „Moderni Baltijos šalių tekstilė“ kuratorė, mugėje „Creativa“, Dortmunde Vokietijoje, parodos „Lietuvos tekstilės menas“ kuratorė, Bonos moterų muziejuje, Vokietijoje.

Europos Tekstilės meno trienalės „Globali intriga“ Rygoje garbės diplomo laureatė 2007 m., Lietuvos Valstybės stipendiantė 2006 m. ir 2007 m.

VIDEO
Ad
ORGANIZATORIUS
Ad
GLOBĖJAI
Ad
Ad