Pape’as Ibrahimas Ndiaye arba Kaolackas

Pape’as Ibrahimas Ndiaye, dar žinomas kaip Kaolackas, kilęs iš Senegalo. Į šokio pasaulį jį atvedė šokėjas ir choreografas Papa Sy (Pasytef Ballet Thèatre Dalifort) – pirmasis jo šiuolaikinio šokio ir teatro mokytojas. Papa Sy jį supažindino ir su šokėja bei choreografe Germaine Acogny (École des Sables / trupė Jant-Bi). Kaolackas su Germaine Acogny dirbo ir kaip trupės Jant-Bi narys gastroliavo daugelį metų. Jo šokio stilius yra įkvėptas tiek tradicinio Afrikos šokio, tiek pasaulinės šokio patirties, gautos keliaujant po pasaulį su kompanija „Jant-Bi“.

Koalackas taip pat dirbo su daugybe kitų garsių choreografų: Longa Fo, Budu Blumenthaliu, Flora Théfaine, Bernardo Montetu, Laurence Levasseur, Anne Marie Reynaud and Koffi Koko.

2008 m. su solo spektakliu „J’accuse“ jis laimėjo pirmąją vietą Tunise vykusiame Indijos vandenyno ir Afrikos šalių choreografų susitikime „Dance l’Afrique Dance“.

„Rogonou Mâame“ („Mano močiutės ašaros“)

Kaip išduoda spektaklio pavadinimas, šį Pape’o Ibrahimo Ndiaye Kaolacko kūrinį įkvėpė močiutės iš mamos pusės paveikslas. Su Mbasou Kaolackas augo iki 8 metų, ją laikė tikrąja savo motina, tad ir vadino Mama. Juos sieja stiprus, ir smarkiai Kaolacko gyvenimą paveikęs abipusis ryšys – toks žmogiškas ir dvasiškas, kad turbūt niekada nepavyks nei nusakyti jo gelmės, nei paaiškinti, koks jis neišsemiamas.

Senegale, ypač tarp volofų[1], senoliai užima svarbią vietą šeimoje ir visuomenėje, nes laikomi pažinimo ir žinių sergėtojais. Pagal paprotį anūkai dalyvauja senelių laidotuvėse, kad atiduotų paskutinę pagarbą savo mirusiam protėviui.

Laidotuvių ceremonijos metu vienas iš anūkų paruošia nedidelį teatro vaidinimą. Tai – spontaniška scenelė, kurios metu jis persirengia mirusio drabužiais ir imituoja jo veiksmus bei gestus, lyg senolis būtų gyvas.

Pilnas juoko bei ašarų, šis linksmas ir tuo pat metu liūdnas žaidimas artimuosius nors akimirkai priverčia pamiršti, kad brangaus žmogaus jau nebėra. Taip kuriama šilta atmosfera, turinti etinę bei simbolinę reikšmę. Taip išsaugoma mirusiojo dvasia bei jo mokymas; ir taip artimieji vis dar gali su juo bendrauti, nors žmogus jau iškeliavęs.

Kurdamas savo močiutės paveikslą, Kaolackas siekė peržvelgti ir naujai įvertinti tam tikras senolių perduotas moralines vertybes.

Kuo tampa šios vertybės, kai užmirštame jas nuolat besikeičiančių technologijų ir mokslo pasaulyje?

Kuo tampa šios vertybės pasaulyje, kur vardan globalizacijos, nesustabdomo vartojimo ir pernelyg didelio bendravimo, prarandame savo gyvenimo gaires ir vientisumą?

Kuo tampa šios vertybės, kai individualizmas, susvetimėjimas bei apsimetinėjimas mus verčia atitolti nuo tikrojo žmogiškumo?

Kuo tampa šios vertybės krizės apimtame pasaulyje?

„Rogonou Maâme“ – tai fantazijos nuotykis, žmogaus kelionė per jautrų bei pažeidžiamą aistrų ir menkysčių pasaulį.

Rogonou Maâme – tai lyg dienoraštis, pravertas langas į Kaolacko ir jo šeimos asmeninį gyvenimą.

Atkurdamas savo močiutės paveikslą, Kaolackas norėjo pažvelgti į savo praeitį, kad galėtų sužinoti, kur galėtų rasti ateitį; kad galėtų atlikti savo paties išpažintį.

Atkurdamas šį paveikslą, jis norėjo kalbėti išnaudojamų vaikų ir smurtą patiriančių moterų vardu.

Atkurdamas šį paveikslą, jis siekė peržvelgti ir naujai įvertinti močiutės Palikimą bei atiduoti paskutinę pagarbą. Per savo močiutę jis nori pagerbti moteris, padėjusias jam tapti tokiu žmogimi ir menininku, koks jis dabar yra!

 Ištrauka iš “Mano močiutės ašaros”

 

 

Choreografija ir atlikimas: Pape Ibrahima Ndiaye Kaolack
Pastatymas: Tchekpo Dan Agbetou, Pape Ibrahima Ndiaye Kaolack
Muzika: Djie Gogo
Produkcija:Kaolack Dance Company
Kostiumai: Kaolack
Ko-produkcija: DansArt Tanz-Networks
Trukmė: 30 min.