Kauno žinios / 2012 09 30 Autorius: Indrė Brasevičiūtė 

Tarptautinis šokio festivalis “Aura’22” artėja prie finišo linijos. Šiandien „Girstučio“ kultūros ir sporto centre Lietuvos publika išvys jau paskutinįjį, šiaurietišką norvegų choreografės Ingun Bjørnsgaard šokio spektaklį „Jūra“. Šis spektaklis užbaigs keturis vakarus Kaune šurmuliavusį, malonių įspūdžių ne vienam šokio teatro gerbėjui suteikusį festivalį.

Vakar “Girstutyje” šokio festivalio žiūrovai galėjo stebėti išskirtinį bendradarbiavimo tarp Olandijos ir Lietuvos rezultatą – keturis atskirus neilgus kūrinius, gimusius abiejų šalių choreografų bei šokėjų mainų metu. Šio tarptautinio projekto tikslas buvo pasidalinti vieni kitų turima šokio patirtimi. Tokiu būdu gimė projektas, pavadinimu „Miražas apie pamestas akis, nužudytą Viktorą ir…“

Pirmasis lietuvių-olandų bendras kūrinys, kurį vakar publika išvydo – tai trisdešimties minučių trukmės pasirodymas „Pamestos akys“ („Lost Eyes“), sukurtas Korzo teatro namuose (Olandijoje). Lietuvių choreografės Rūtos Butkus bei šokėjų iš Olandijos Irenos Misirlič ir Konrad Szymanski bendros kūrybos vaisius kalba apie žmogų, apie jo nuolatinius ieškojimus, savo vidinio pasaulio kūrimą. „Pamestos akys“ – aliuzija į žmogaus moralinį aklumą. Spektaklis su ironija kritikuoja mūsų kasdienybę, santykį su kitais žmonėmis, visuomenę, kuri siekdama savo tikslų nemato kitų, nepaiso nusistovėjusių normų, pareigų. Spektaklyje dalyvaujantys atlikėjai jau savo išvaizda prieštarauja tam, kas yra priimtina, teisinga. Moteris vilki vyrišką kostiumą, vyras – trumpą suknelę. Atlikėjai net susidūrimo metu nežvelgia vienas į kitą. Kūrinys apie svetimą pasaulį, kuriame bet kokia kaina svarbiausia yra savojo „aš“ laimė.

„Miražas“ („Mirage“) – antrasis tarptautinio projekto šokio spektaklis, kurtas lietuvės šokėjos ir choreografės Loretos Juodkaitės kartu su japonų šokėju ir choreografu Kenzo Kusuda. Tai labai švarus, neapkrautas nereikalingomis dekoracijomis reginys. Subtili muzika, šviesa ir du judantys kūnai – visa tai, ko reikia, norint sukurti jaukų, šiltą meno kūrinį apie dviejų žmonių susitikimą – apie jų baimes, laimę, atradimus. Abu atlikėjai gana skirtingos asmenybės, savo mentalitetu, menine pasaulėjauta, šokimo stiliumi, tačiau būtent tai suteikia reginiui žavesio bei dinamiškumo. L. Juodkaitės jėga, ekspresija, į išorę besiveržiančios emocijos spektaklyje puikiai santykiauja su K. Kusudos išoriniu ramumu bei švytinčia vidine energija.

Trumpiausioji, vos penkiolika minučių trukusi, projekto dalis – bendras Kauno šokio teatro „Aura“ ir Korzo teatro namų spektaklis „Nužudyti Viktorą“ („Kill the Victor“). Choreografiją šiam spektakliui kūrė Izraelio choreografas Amos Ben-Tal, šoko „Auros“ šokėjai Gotautė Kalmatavičiūtė ir Marius Pinigis bei kroatų kilmės šokėja Lana Coporda. Spektaklis nekuria kokios nors konkrečios istorijos. Žiūrovai patys gali ją susikurti. Jame kur kas svarbiau yra forma, preciziški, tikslūs judesiai. Atlikėjų kampuoti, šalti, netgi grubūs judesiai – tarsi taisyklės, rėmai, kuriuose žmogus gali judėti. Kaip pats choreografas teigia, spektaklyje jis nagrinėja paradoksą, kuomet tik sukurtos taisyklės duoda žmogui laisvę.

Paskutinysis olandų-lietuvių projekto spektaklis – W(O)MEN. Tai choreografų Jerome Meyer bei Isabelle Chaffaud ir trijų lietuvių šokėjų Agnės Ramanauskaitės, Kristinos Markevičiūtės, Barboros Guželytės bendras kūrybinis darbas. Spektaklis apie moteris. Jų paveikslas šiek tiek šaržuojamas ir ironizuojamas. Čia ypatingai pabrėžiamas fiziškumas – moters kūnas bei su juo susijęs seksualumas. Įdomus kūrėjų sprendimas – plunksnų patalais nusėta scena, kurioje šokėjos ir atlieka savo šokį. Tokiu būdu moteris tarsi sugretinama su paukščiu (gulbe ar višta) – grakštumo, bet tuo pačiu ir teikiamos naudos (mėsa, kiaušiniai) simboliu.

Tarptautiniai mainų projektai kaip šis yra puiki galimybė skirtingų tautybių, mentaliteto, meninių principų žmonėms tiesiogiai bendradarbiauti ir dalintis sava patirtimi. Todėl norėtųsi, kad toks bendradarbiavimas ilgainiui taptų gražia tradicija.