MAGIŠKA 

Choreografija ir režisūra: Annie Dorsen ir Annie Juren
Atlikimas: Anne Juren
Iliuzionistas: Steve Cuiffo
Muzika: Christophe Demarthe
Scenos apipavidalinimas: Roland Rauschmeier
Scenos asistentas: Sebastian Bauer
Apšvietimas: Bruno Pocheron ir Ruth Waldeyer
Kostiumai: Miriam Draxl
Asistentas: Ruth Ranacher
Produkcija: Wiener Tanz ir Kunstbewegung
Koprodukcija: ImPulsTanz

Trukmė: 50 min.

N-18

---

Tarp devynių tarptautinių projektų, šiemet pristatomų festivalyje AURA’22, daugiausiai diskusijų keliantis, žymimas N-18 ženklu ir apkeliavęs ne vieną žymiausių Europos festivalių – tai austrų choreografės Anne Juren ir amerikiečių režisierės Annie Dorsen kūrinys „Magiška“.

Paslaptingas ir provokuojantis monospektaklis kelia daug klausimų: ar gali striptizas būti naudojamas svarstant moteriškojo kūno lytinį nukrypimą? Ar magija ir cirko triukai yra adekvatūs lyčių vaidmenų konstravimui? Kritikų nuomone, šis kūrinys provokuoja ir iššaukia įvairias diskusijas, tokias kaip menas ir kapitalizmas, feministiniai performansai ir  pramoga, arba moteris ir menas.

Autorės remiasi feministinio meno ikonomis, tokiomis kaip Martha Roslers, Marina Abramovic, Valie Export ir Yoko Ono, kurių žymiausius darbus pritaiko savo spektaklyje. A. Juren ironiškai žaidžia tarp spektaklio erotinių įtampos momentų ir tam tikros feministinės kritikos. Visa magija slypi pačiame moters kūne, kuris, pilnas paslapčių ir viliojančių pozų, tampa ginklu prieš vyrų nepasotinamus žvilgsnius. Bendradarbiaudamos kartu su iliuzionistu Steve Cuiffo,  Anne Juren ir Annie Dorsen siekia ironiškai, tačiau efektyviai, sudirginti ir atkreipti dėmesį į vyriškosios lyties sukurtą požiūrį į moters kūną kaip vartojamąjį objektą.  

 „Magiška“ – nauja ir ciniška šiuolaikinio feministinio meno pradžia. Vienu metu sujungus magiją, choreografiją ir atlikimą, pereinama prie nelauktų pakitimų. Šie virsmai paveikia žiūrovus, sukeldami troškimą kiaurai matyti scenoje vykstančius įvykius. Galiausiai viso proceso metu, jie patys tampa manipuliuojamais objektais.

 „Anne Juren aštriomis žirklėmis karpo savo drabužius iki visiško nuogumo, o tada rėžia kūną tol, kol jis pradeda kraujuoti“ (Stefan Bläske, 2011)

„Būdama pati sau kenksminga, solistė paverčia savo kūną kaip ginklą prieš visus, kurie ją stebi“ (Thomas Hahn, 2011)

 „Pradėdama traukti iš krūtinės savo pieną, Anne Juren tarsi nustato naujas ribas visuomenėje“ (Sylvia Kargl, 2010)